Autopoezės pritaikymo galimybės viešojo valdymo sistemai

Santrauka

Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą: ar viešojo valdymo sistema gali būti laikoma autopoetine sistema? Remiantis N. Luhmanno, vieno žymiausių sistemų teorijų atstovų, autopoezės koncepcija, apžvelgiamas viešojo valdymo funkcinis unikalumas, savireprodukcijos procesas, sistemos uždarumo ir atvirumo prielaidos bei komunikacijos procesas, kaip svarbiausi autopoetinės sistemos bruožai, ir, atsižvelgiant į kritinius autopoezės teorijos aspektus, ieškoma alternatyvių sprendimų, galinčių papildyti viešojo valdymo, kaip autopoetinės sistemos, koncepciją. Viešojo valdymo sistema, kaip viešosios politikos ir administravimo konstruktas, dėl dominuojančio viešojo administravimo ir politikos dichotomijos požiūrio yra sunkiai apibrėžiama funkcinio unikalumo prasme, tačiau, atsižvelgiant į papildomumo modelio alternatyvą, viešasis valdymas gali būti apibrėžiamas per visuotinio valdymo funkciją pasitelkiant galios konceptą. Viešojo valdymo saviorganizacija grindžiama galios struktūromis bei jų konstruojamais asmenų veiksmais visuomenėje, kurie veda prie naujų viešosios valdžios veiklų, nustatančių tikslus pačioms sau, keičiančius ar veikiančius egzistuojančias taisykles (normas) ir galios pasiskirstymą.