Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos reforma

Santrauka

Bendroji žemės ūkio politika (toliau – BŽUP) buvo viena svarbiausių kuriamo Europos bendrijos projekto sudėtinių dalių. Jos svarbą lėmė kelios priežastys: maisto produktų stygius pokario Europoje, siekis skatinti ūkininkų ūkių modernizaciją bei efektyvumą, didelė dirbančiųjų dalis šiame sektoriuje. Žemės ūkis, intensyviai remiamas, sparčiai plėtojosi, todėl užsibrėžti tikslai buvo greitai pasiekti ir Europos Bendrijos šalių rinkose atsirado žemės ūkio produktų perteklius. Kartu EB šalyse susiformavo įtakinga žemdirbių interesams atstovaujanti lobistinė grupė, kuri priešinosi radikalesnei žemės ūkio politikos reformai. Sukurtos rinkų apsaugos priemonės lėmė, kad Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio produktų rinka tapo atskirta nuo pigesnės trečiųjų šalių produkcijos, o savosios žemės ūkio produkcijos pertekliui parduoti užsienio rinkose teko skirti dideles eksporto subsidijas. Tai kėlė vartotojų nepasitenkinimą dėl didelių maisto kainų, o prekybos partnerių ir PPO – dėl prekybos iškraipymų ir besivystančių šalių ūkininkų žlugdymo. Dėl to EB šalyse brendo BŽŪP reformos būtinybė. Vidinės ir išorinės priežastys lėmė, kad pirmoji BŽŪP reforma, šiek tiek liberalizavusi sistemą, buvo įgyvendinta 1992 m. Antroji reforma „Darbotvarkė 2000“ numatė tolesnes ES agrarinės politikos liberalizavimo gaires iki 2006 m. Iš esmės ji buvo ankstesnės reformos tąsa, tačiau daug radikalesnė ir žemės ūkio ekonominius augimo aspektus laipsniškai transformavo į kaimo plėtrą. Ta pačia linkme numatoma įgyvendinti BŽŪP reformą ir po 2006 m.