Subjektyvi gyvenimo kokybė kaip socialinis indikatorius: viešojo sektoriaus kontekstas

Santrauka

Straipsnyje atskleidžiama socialinių indikatorių samprata, jų reikšmė moderniai viešojo administravimo praktikai ir atitinkamos pakraipos moksliniams tyrimams. Pabrėžiama būtinybė Lietuvoje sukurti ir patvirtinti nacionalinę socialinių indikatorių sistemą. Atskleidžiamos metodologinės problemos, kylančios pagrindžiant socialinių indikatorių tematinę (dimensinę) struktūrą. Parodomos socialinių indikatorių sąsajos su tokiomis procedūromis kaip socialinis matavimas ir vertinimas, socialinė diagnozė, socialinis prognozavimas. Išryškinamos socialinių indikatorių prasminės sąsajos su tokiais konceptais, kaip „socialinė gerovė“, „gyvenimo kokybė“, „darnioji plėtra“ ir „naujoji viešoji vadyba“. Remiamasi prielaida, jog naujoji viešoji vadyba yra instrumentas darniai plėtrai užtikrinti, o ši turi kurti prielaidas gyvenimo kokybei. Nagrinėjama gyvenimo kokybės socialinių indikatorių problema, pagrindžiama būtinybė derinti vadinamuosius „objektyvius“ ir „subjektyvius“ gyvenimo kokybės indikatorius, išryškinamas pažintinis subjektyviosios gyvenimo kokybės indikatorių vaidmuo. Straipsnyje pateikiama konkreti savivaldybės gyventojų viešosios nuomonės tyrimo metodika, kuri paremta subjektyviais gyvenimo kokybės vertinimo indikatoriais. Pagrindžiamos prasminės metodikos sąsajos ne tik su gyvenimo kokybės, bet ir su naujosios viešosios vadybos bei darniosios plėtros konceptais.