KATEGORINIS IMPERATYVAS KAIP AKADEMINĖS ETIKOS PRINCIPAS IR KONSUMERISTINĖ VISUOMENĖ

Santrauka

Šiuolaikinės visuomenės dorovinis principas yra konstruojamas dviejų etikos teorijų – utilitarizmo ir humanistinės etikos – pagrindu. Utilitarizmas buvo ir bandymas ieškoti racionalaus dorovės ir jos vaidmens visuomenės gyvenime aiškinimo, ir atsakas į to meto gyvenimo realijas. Nauda ir jos siekimas tapo ne tik ekonomikos pagrindu, bet ir esminiu gyvenimo principu, todėl neatsitiktinai to meto filosofai ieškojo sąsajų tarp gėrio ir naudos, siekdami formuoti žmogaus ir visuomenės dorovinius orientyrus. I. Kanto kategorinis imperatyvas, kaip dorovinis žmogaus prigimties principas, tapo utilitaristinės etikos alternatyva ir humanistinės etikos pagrindu. Konsumerizmas, kaip šiuolaikinės visuomenės ekonominis principas, traktuodamas naudos sampratą kaip ekonominio naudingumo rodiklį, supaprastino esminę utilitarizmo idėją ir dorovės, kaip žmogaus laimės rodiklio, prasmė buvo pamiršta. Supaprastinta naudos samprata tapo tik pagrindiniu dorovės indeksu, o žmogus – labai sąlyginis ekonominės, politinės ir kitos veiklos naudingumo matas. Vartotojiško požiūrio į dorovę įsigalėjimas paskatino intelektualiąją visuomenę sugrįžti prie humanistės dorovės esmės ir todėl kategorinis imperatyvas neatsitiktinai tapo XX a. esminiu etiniu principu, kuriuo ėmė vadovautis pažangioji visuomenė ir kartu akademinė bendruomenė. Tačiau XXIa. pradžioje tapo akivaizdu, kad ir
akademinėje bendruomenėje pamažu įsigali konsumerizmas. Ekonominė nauda ir pelno siekimas tapo pagrindiniais aukštojo mokslo ir universitetinės veiklos rodikliais, nustumdami į antrą planą akademizmo principus ir idealus. Esminė šiuolaikinės akademinės etikos dilema – pasirinkimas tarp kategorinio imperatyvo, kaip esminio akademinės dorovės principo, ir ekonominės naudos. Tai ne tik akademinės bendruomenės, bet ir visos šiuolaikinės visuomenės problema, esminis pasirinkimas, nuo kurio priklauso tolesnė universitetinio mokslo ir visuomenės raida.