##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Abstract

Straipsnyje analizuojami buitinių vartotojų komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimo Lietuvoje pokyčiai ir pateikiamos naujo modelio privalumų ir trūkumų prognozės. Nuo 2023 m. sausio 1 d. modifikuojama buitinių vartotojų komunalinių atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje, įtvirtinamas valstybinis reguliavimas. Valstybinio reguliavimo modelio esmė yra ta, kad dalį kainos už komunalinių atliekų tvarkymą nustato valstybinis reguliuotojas, o kitą dalį – savivaldybė. Tiriama, ar tokio komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimo modelis turi tik teigiamų ar ir prieštaringų bruožų. Šio straipsnio tikslas – atskleisti buitinių vartotojų komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimo ypatumus Lietuvoje ir pateikti prognozes, ar naujasis modelis turės įtakos efektyvesnei komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų apmokestinimo sistemai. Tyrimo dalyką sudaro du aspektai: a) valstybinio reguliavimo, kaip tarifų (rinkliavų) nustatymo metodo buitiniams vartotojams už komunalinių atliekų tvarkymą, turinio analizė; b) komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimo teisinio reglamentavimo ypatumai dviejose jurisdikcijose: Lietuvoje ir Latvijoje. Daroma išvada, kad valstybinio reguliuotojo įtraukimas į komunalinių atliekų tvarkymo reguliavimą ir regioninės kainos, kaip dalies kainos už komunalinių atliekų tvarkymą, nustatymo mechanizmas vertintinas ir kaip teigiamas pasirinkimas: mažinamas kainų skirtumas tarp atskirų savivaldybių, kainodaros skaidrumo tikimybė ir kt., ir kaip neigiamas faktorius: savivaldos autonomijos ribojimas, papildomas subjektas (valstybinis reguliuotojas) sąlygoja papildomą administravimo išlaidų poreikį. 
Lietuvos, kaip ir Latvijos, teisės aktai, reglamentuojantys komunalinių atliekų tvarkymą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimą, sąvartynų įrengimą ir eksploatavimą priskiria savivaldybių kompetencijai. Latvijoje ir Lietuvoje taikomas valstybinio komunalinių atliekų tvarkymo kainų reguliavimo modelis iš esmės nesiskiria, t. y. valstybinis reguliuotojas nustato būtinąsias sąnaudas, kurios reikalingos atliekoms tvarkyti sąvartyne, tačiau nereguliuoja atliekų surinkimo / vežimo bei sistemos / rinkliavos (ar įmokų) administravimo sąnaudų. Galutinę kainą vartotojams už komunalinių atliekų tvarkymą (įmoką / rinkliavą) nustato savivaldybės. Pažymima, kad optimistinis siekis – naujai įtvirtintu valstybinio reguliavimo modeliu pasiekti komunalinių atliekų susidarymo ir šalinimo sąvartynuose kiekio mažinimo gali būti nepasiektas, nes Latvijoje šį modelį taikant jau daugiau nei dešimt metų, faktiškai minėti rodikliai yra analogiški Lietuvos rodikliams.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Section
Articles