DISKUSIJOS APIE PIERRE TEILHARD DE CHARDIN'O EVOLIUCIJOS SAMPRATĄ SEPTINTOJO XX AMŽIAUS DEŠIMTMEČIO IŠEIVIJOS SPAUDOJE

Santrauka

Straipsnyje analizuojama išeivijos autorių prancūzų mokslininko ir religinio mąstytojo Pierre Teilhard de Chardin‘o (1881 – 1955) evoliucijos sampratos recepcija septintajame XX a. dešimtmetyje. Pirmą kartą išeivijos lietuvių spaudoje Teilhard’as buvo paminėtas 1950 m. rugsėjo mėn. „Aiduose“ prancūzų jėzuito Jean Daniélou straipsnio vertimo publikacijoje. Patys išeivijos mąstytojai ėmė gilintis į Teilhard’o idėjas tik antrojoje šeštojo dešimtmečio pusėje. Įvairiuose lietuvių išeivijos sambūriuose katalikų kunigai Ambrozijus Prakapas, Jonas Kubilius, Petras Celiešius, Vytautas Bagdanavičius, Vytautas Zakaras, chemijos daktaras Jonas Rugis, matematikos daktaras Arūnas Liulevičius skaitė susidomėjimo ir diskusijų sulaukusias paskaitas. 1961 m. „Aiduose“ kunigas Pranas Gaida-Gaidamavičius publikavo straipsnį „Viešpatijos naujos epochos brėkšmėj“, kuriame yra pirmoji spausdinta polemika su Teilhard‘o idėjomis, išdėstytomis jo knygoje „Žmogaus ateitis“. 1963 m. „Tėviškės žiburiuose“ pasirodė pirmoji platesnė publikacija, kurios autorius Antanas Pamituviškis specialiai aprašė Teilhard‘o idėjas ir joms visoms pritarė. Vėliau straipsnius apie Teilhard’o koncepciją “Drauge”, “Aiduose”, Laiškuose lietuviams” publikavo jau minėti autoriai ir kunigai Juozas Prunskis, Feliksas Jucevičius, Juozas Venckus, Kęstutis Trimakas, Ambrozijus Prakapas, Antanas Paškus, Juozas Vaišnora bei filosofas Antanas Maceina, istorikas Juozas Jakštas, fizikas Andrius Ignaitis. Įžymių mąstytojų diskusijomis apie Teilhard‘o koncepciją domėjosi ir kunigas Tomas Žiūraitis, sumanęs ir 1965-1969 m. realizavęs mintį žurnale „Aidai“ publikuoti pasaulėžiūrinio pobūdžio užsienio autoriųknygų apžvalgas. Išeivijos mąstytojų nuomonės apie Teilhard’o evoliucijos sampratos santykį su krikščionybe išsiskyrė: nuo ypatingai teigiamų kunigų Kubiliaus ir Prunskio iki radikaliausiai neigiamo žurnalisto Juozo Mačernio vertinimų. Aktyviausia polemika užsimezgė tarp Maceinos ir Paškaus, į ją įsijungė ir kiti autoriai. Daugiausia nesutarimų kilo dėl Teilhard’o koncepcijos santykio su mokslu, dėl jos ontologinių pagrindų, dėl „Alfos“ ir „Omegos“ sąvokų santykio su katalikiškąja dieviškumo samprata bei dėl dieviškosios malonės ir aktyvių paties žmogaus veiksmų vaidmens santykio, apsprendžiant to žmogaus ir visos žmonijos ateitį.