ES - globalios taikos veiksnys? Sandūros tarp ES konfliktų sprendimo ir naciolinių veiklos krypčių (straipsnis anglų kalba)

Santrauka

Straipsnyje siekiama apžvelgti konfliktų sprendimo strategijos įtaką Europos Sąjungos strategijos ir Europos gynybos ir saugumo politikos formavimuisi (EGSP). Pateikus trumpą analitinio metodo apžvalgą siekiama atsakyti į šiuos klausimus: kokia EGSP kilmė ir kokie jos pagrindiniai tikslai?; kokius europinius ypatumus atspindi siūlomi krizių valdymo metodai?; kaip šie metodai veikia ir kaip jie telkia į konfliktą įtrauktus diplomatinius ir politinius karinius veikėjus? Dar vienas ne mažiau aktualus klausimas – EGSP formavimas Briuselio ir šalių narių santykiuose? Kokius pokyčius ši politika įneša į jų egzistavimą ir kokie šiuo metu akivaizdūs ir spręstini pokyčių ribojimo veiksniai? EGSP – tai europiečių būdas išvengti šaltojo karo pasaulio suskirstymo; ES krizių ir konfliktų valdymo būdas, tarpinis tarp strategijų, kuriomis vadovaujasi tradicinės tarptautinės organizacijos, kaip, pavyzdžiui, NATO, JTO ar ESBO. EGSP taip pat įkūnija trijų didžiųjų Europos Sąjungos šalių – Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, įsipareigojimus Europos gynybai ir saugumui, siekiant atsigauti po Balkanų krizės, kai Europa liko susiskaidžiusi, negebanti žengti ryžtingų konflikto sprendimo žingsnių. Dėl šios priežasties šalys narės sukūrė specialius EGSP įgyvendinimo organus, įrankius ir procedūras. ES krizių valdymo būdų, kurie sudaro EGSP šerdį, išskirtinumas – originalumas ir pridėtinės vertės suponavimas. Siūloma taikyti integruotą karinių ir civilinių įrankių visumą. Tačiau čia kyla esminių klausimų. EGSP vis dar nesukūrė atskirus politinius ramsčius siejančio mechanizmo, ypač kai kalbama apie EGSP opercijų finansavimą.