plugins.themes.bootstrap3.article.main668503619516c

Laima Pečkuvienė

Santrauka

Taisyklinga teisės kalba neįsivaizduojama be joje vartojamų terminų taisyklingumo. Būdama bendrinės kalbos sudėtinė dalis, teisės kalba turi laikytis visų taisyklingos kalbos reikalavimų, o kalbant apie jos terminų darybą – bendrinės kalbos žodžių darybos dėsnių. Pasirinkus tinkamą priešdėlį, priesagą, galūnę, sandą, pamatinį žodį neatsiras netaisyklingai sudarytų žodžių. Negalima vartoti tokio sudėtinio termino, kuris turi netaisyklingos darybos dėmenį, išskyrus tokius atvejus, kai be tokio termino išsiversti negalima, o galimybių padaryti jį nepažeidžiant taisyklingos kalbos reikalavimų nėra. Priesagos -inis, -ė vediniai, einantys sudėtinių terminų dėmenimis, daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių, skaitvardžių, prieveiksmių. Tokių būdvardžių yra sudaroma ir iš prielinksnių konstrukcijų. Straipsnyje analizuojami Lietuvos Respublikos kodeksuose, jų komentaruose, įstatymuose vartojami sudėtiniai terminai, sudaryti su tokiais vediniais. Dalis tokių terminų turi netaisyklingos darybos būdvardžius, todėl svarbu išsiaiškinti priežastis, dėl kurių atsiranda tokių vedinių. Lyginant ankstesnius ir dabar turimus kodeksus matyti, kad kai kurie su ydingos darybos būdvardžiais sudaryti terminai yra pakeisti. Pasitaiko tokių atvejų, kai kodeksuose ir jų komentaruose galima rasti skirtingus to paties termino variantus: ir taisyklingą, ir netinkamai padarytą. Tokia praktika klaidina visus, kas vartoja šią kalbą, ir yra nepriimtina.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6685036196c43

Skyrius
Mokslo straipsnis