Pirmosios kardinaliosios dorybės įvardijimo problema

Santrauka

Krikščionybė iš Platono perėmė keturių kardinalių dorybių sampratą, o iš Aristotelio – mokymą apie proto (intelektines) ir moralines dorybes. Kadangi lietuvių kalba dorybes aiškiai skiria nuo galių, o lotynų (ir anglų) kalba jas abi žymi tuo pačiu žodžiu virtus (virtue), tai siekiant lietuvių kalba išreikšti Aristotelio ir Tomo Akviniečio dorybių etiką kyla problemų. Šiame straipsnyje nagrinėjama pirmosios kardinalios dorybės, graikiškai vadinamos φρονήσις, lotyniškai – prudentia, įvardijimo problema; parodoma, kad ši dorybė filosofinėje, etinėje ir katechetinėje literatūroje vis dar neturi vieno aiškaus įvardijimo. Tokia padėtis neturėtų būti toleruojama, nes lemia aibes tiek teorinių, tiek didaktinių keblumų: tik šią problemą nagrinėjęs specialistas gali be vargo suprasti, kad skirtingi pavadinimai įvardija tą patį objektą. Palyginęs įvairius prudentia vertimo variantus ir tai, kaip ją aiškina Aristotelis ir Tomas Akvinietis, straipsnio autorius daro išvadą, kad, jo manymu, tinkamiausiu tos dorybės vertiniu galėtų būti kalbininko Jono Dumčiaus pasiūlytas „supratingumas“.