MEDIJŲ IR INFORMACINIO RAŠTINGUMO BEI SISTEMINĖS FUNKCINĖS LINGVISTIKOS SĄSAJOS

Santrauka

Medijų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje yra esminis: jos veikia kaip tarpininkai tarp naudotojų ir tikrovės, atstoja fizinę patirtį, konstruoja pasaulėžiūrą ir žinias, formuoja nuomonę, įsitikinimus, požiūrius, o visa tai lemia konkrečius individų ir grupių sprendimus ir veiksmus. Šiame straipsnyje aptariama, kaip vystėsi kompleksinė medijų ir informacinio raštingumo sąvoka ir kokie sisteminės funkcinės lingvistikos principai siejasi su medijų ir informaciniu raštingumu „infodemijos“ sąlygomis. Straipsnyje aprašomas modelis, kuriame dera funkcinės lingvistikos teorija ir socialinė-kognityvinė diskurso tyrimo metodologija, galinti paaiškinti, kodėl žmonės tampa imlūs misinformacijai ir dezinformacijai, ir geriau suprasti, kaip tokie diskursai įsiveši visuomenės gyvenime. Norint, kad medijų ir informacinis raštingumas būtų visavertė sąvoka, svarbu pabrėžti gebėjimą įžvelgti, kur slypi subjektyvumas ir emocijos naratyvuose, besirandančiuose ir gyvuojančiuose posttiesos epochoje. Šiuolaikinį naratyvą reikėtų suprasti kaip kognityvinę struktūrą, ne tik kaip artefaktą, kadangi dezinformacija ir misinformacija įprastai sklinda kaip padriki, „granuliuoti“, dažnai multimodalūs dariniai, apimantys įvairių sričių hipertekstinius informacinius trupinius, plintančius socialinėmis medijomis ir kitomis formomis.