SOLIDARIZUOJANTYS IR SUPRIEŠINANTYS NACIONALIZMO BRUOŽAI: NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATVEJIS 1918 IR 1990 M.

Santrauka

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1918 ir 1990 m. veikė du esminiai faktoriai. Išorinis faktorius – to meto tarptautinė politika ir šalies geopolitinė padėtis, kai susidūrė Rusijos / Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nacionaliniai interesai dėl lietuvos teritorijos. dėl to po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai atkuria valstybingumą, antrojo pasaulinio karo metais jį praranda sovietams ir naciams okupavus šalį (1940–1990 m.) ir, pasibaigus Šaltajam karui bei ėmus byrėti Sovietų Sąjungai, 1990 m. kovo 11 d. skelbia lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Vidinis faktorius atkuriant lietuvos valstybingumą XX a. buvo nacionalizmas kaip jungiantis ir solidarizuojantis lietuvių tautą judėjimas už savarankiškos valstybės sukūrimą. Straipsnyje, remiantis teorinėmis nacionalizmo įžvalgomis, dviem aspektais nagrinėjamas lietuvių politikų diskursas nacionalizmo klausimais: 1) nacionalizmo samprata ir jos esminiai bruožai, t. y. išryškinamos nacionalizmo koncepcijos, kuriomis remiantis konstruojamas politinis diskursas, kodėl lietuvių tauta turi teisę kurti nepriklausomą valstybę, ir 2) lietuvių požiūris į etnines mažumas, t. y. atskleidžiamas nepasitikėjimas etninėmis mažumomis kuriant tautinę valstybę 1918 m., taip pat tam tikra įtampa tarp lietuvių ir etninių mažumų atkuriant lietuvos nepriklausomybę 1990 m. Straipsnyje prieita prie šių išvadų: 1) lietuvių politikų nacionalizmo sampratoje galima įžvelgti dvi koncepcijas. Pirmoje koncepcijoje nacionalizmas apibrėžiamas kaip lietuvių tautos judėjimo ideologija ar politinis principas už valstybingumo atkūrimą, kuris tam tikrais laikotarpiais buvo prarastas (a. Voldemaras). antroje koncepcijoje tautos apsisprendimas kurti savarankišką valstybę suvokiamas kaip etninis-tautinis principas / įstatymas, kuris remiasi „objektyviais ir etniniais“ faktoriais, jog kiekviena tauta, gyvenanti tam tikroje teritorijoje, kurios individus vienija bendra kilmė, kalba, istorija, tradicijos, kultūra ir nacionaliniai idealai, turi teisę būti savarankiška valstybė (P. klimas). Svarbu akcentuoti, kad: 1) XX a. nacionalizmo teoretikų e. Gellnerio ir a. Smitho koncepcijos yra artimos lietuvių politikų nacionalizmo sampratoms ir 2) lietuvių santykiuose su kai kuriomis etninėmis mažumomis galima įžvelgti tam tikrą įtampą ir priešiškumą, nes ne visos tautinės mažumos ar jų atstovai buvo linkę pritarti nepriklausomos lietuvos idėjai 1918 ir 1990 m.