SUPRIEŠINANTYS NACIONALIZMO BRUOŽAI: NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ATVEJAI 1930–1940, 2008–2009 IR 2015 M.

Santrauka

Straipsnyje, remiantis ekonominio nacionalizmo įžvalgomis, nagrinėjamos nacionalizmo formos, pasireiškusios lietuvių santykiuose su etninėmis mažumomis, grupėmis, imigrantais ir pabėgėliais nepriklausomoje lietuvos valstybėje. Straipsnio tikslas – nagrinėjant lietuvių ir etninių mažumų santykius išryškinti ekonominio nacionalizmo bruožus dviem nepriklausomos lietuvos atvejais: 1) etninė diskriminacija ir etniniai konfliktai 1930–1940 m.; 2) neigiamas ir religinis ksenofobinis požiūris į imigrantus ir pabėgėlius 2008–2009 m. pasaulinės finansinės krizės ir 2015 m. pabėgėlių krizės europoje laikotarpiais. tai leidžia paaiškinti ekonominio nacionalizmo atsiradimą ir jo bendrus bei specifinius bruožus lietuvoje, t. y. kodėl politinių, demokratijos ar pabėgėlių krizių europoje, taip pat pasaulinės finansinės krizės sąlygomis prasiveržia negatyvus, diskriminacinis, priešiškas ar religinis ksenofobinis lietuvos piliečių požiūris į etnines mažumas, grupes, imigrantus ir pabėgėlius, o kai kuriais atvejais – ir fizinis smurtas prieš juos, ypač prieš žydus XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Straipsnyje prieita prie šių išvadų: 1. ekonominio nacionalizmo atsiradimą nepriklausomoje lietuvoje veikė procesai šalyje, europoje ir pasaulyje. 2. lietuvių santykių su etninėmis mažumomis, grupėmis, imigrantais ir pabėgėliais analizė atskleidė, kad tiek XX a. 4-ajame dešimtmetyje, tiek XXI a. 1-ajame ir 2-ajame dešimtmečiuose galima įžvelgti bendrų ir specifinių ekonominio nacionalizmo bruožų, būdingų konkrečiam nepriklausomos lietuvos laikotarpio atvejui. 3. Bendriems ekonominio nacionalizmo bruožams būdinga tai, kad ekonominis nacionalizmas nukreiptas prieš etnines mažumas, grupes, įvairių tautybių imigrantus ir pabėgėlius gali atsiskleisti įvairiomis raiškos formomis: 1) etninės nesantaikos sklaida žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, kai formuojama negatyvi ir priešiška nuomonė apie etnines mažumas, grupes, imigrantus ar pabėgėlius, pavyzdžiui, kaltinant rusus rusifikacija ar vadinant juos okupantais, kaltinant žydus, kad jie atėmė iš lietuvių verslus, ar vadinant juos lietuvių išnaudotojais, kaltinant lenkus dėl polonizacijos ar etninių įtampų kūrimo Pietryčių lietuvoje ir pan.; 2) politinių ir visuomeninių organizacijų veikla ar visuomeniniais judėjimais, nukreiptais prieš etnines mažumas, imigrantus ir pabėgėlius, kai reikalaujama riboti jų verslus ar boikotuoti jų prekes ir paslaugas, taip pat neleisti atvykti dirbti ar ieškoti politinio prieglobsčio lietuvoje; 3) viešais susirinkimais ir demonstracijomis, kai kurstomos nacionalistinės nuotaikos, pavyzdžiui, tipinis nacionalistinis demonstracijų šūkis „lietuva lietuviams“ net tik žeidžia įvairių tautybių piliečių jausmus ir orumą, bet taip pat prieštarauja lietuvos konstitucijai, kad visi lietuvos piliečiai yra lygūs prieš įstatymus, nesuteikiant jiems privilegijų ir ribojant jų teises dėl tikėjimo ir tautybės; ir 4) provokuojant tautinius konfliktus ar naudojant smurto veiksmus prieš etnines mažumas, grupes, imigrantus ar pabėgėlius (paminklų, turto niokojimas (padegimai ir etc.) ir fizinis smurtas). 4. Specifiniai ekonominio nacionalizmo bruožai yra: 1) XX a. 4-ojo deš. ekonominį nacionalizmą skatino ir protekcionistinė ekonominė politika, kurioje galima įžvelgti etninės diskriminacijos bruožų, siekiant iš pramonės, finansų ir prekybos sektorių išstumti įvairių tautybių verslininkus. dėl to lietuvos vyriausybė sudarė išimtinių ir palankių sąlygų lietuviams imtis naujų verslų, protegavo jų verslus per valstybinius užsakymus ir lengvatinius kreditus, steigė valstybines įmones, reguliavo kainas, taikė koncesijas pramonėje ir licencijas užsienio prekyboje; ir 2) lokaliu lygmeniu etniniai konfliktai peraugdavo į fizinį smurtą, iš esmės prieš vieną etninę mažumą – žydus. tam tikros įtakos turėjo kurstomos antisemitinės nuotaikos žiniasklaidoje, kai kurių organizacijų antižydiška veikla ir iš dalies vyriausybės vykdoma protekcionistinė ekonominė politika, kurios tikslas buvo riboti ar išstumti žydus iš pramonės, bankų ir prekybos verslų. Žvelgiant į ateitį negalima vienareikšmiškai atsakyti, ar galima prognozuoti, kad lietuvoje nacionalistinės nuotaikos dėl etninių mažumų, grupių ir imigrantų gali išaugti. Viena vertus, lietuva yra nepriklausoma, demokratinė valstybė, kurioje garantuojamos kalbos, tradicijų, kultūros, tikėjimo ir sąžinės laisvė visiems jos piliečiams. Nacionalinės neapykantos kurstymo veika nėra toleruojama ir už tai numatoma baudžiamoji atsakomybė, todėl nacionalistinės nuotaikos neturėtų plėstis visuomenėje. kita vertus, tam tikra nacionalistinė ar socialinė įtampa gali sustiprėti visuomenėje, pavyzdžiui, jei tarp lietuvių ir lenkų atsinaujintų konfliktai dėl vietovardžių rašymo ne valstybine lenkų kalba Pietryčių lietuvoje, arba jei imigrantai dėl darbo santykių patirtų diskriminaciją, ir jei apskritai lietuvoje pablogėtų ekonominė situacija dėl coVId-19 pandemijos. tačiau vilties teikia tai, kad dauguma lietuvos piliečių valstybės ydas ir ekonominius sunkumus sieja ne su etninėmis mažumomis, grupėmis ar imigrantais ir pabėgėliais, o su valdžios vykdoma politika nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis.