Ilgalaikių energijos tiekimo sutarčių perspektyva Europos Sąjungos konkurencijos teisės kontekste

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjamas energetikos sektoriuje vyraujančių ilgalaikių tiekimo sutarčių santykis su trečiųjų šalių prieigos teise. Ilgalaikės energijos tiekimo sutartys kelia nemažai problemų, siekiant sukurti rinkos konkurencingumą, padidinti energijos išteklių diversifikavimą, kadangi pagal sutartį paprastai yra įsipareigojama ilgam laikotarpiui tiekti atitinkamą kiekį energijos išteklių, už kurį yra suderama mokėti tam tikrą kainą, šiose sutartyse numatomi energijos tiekimo kiekiai nėra peržiūrimi pagal rinkos tendencijas. Esminė problema kyla dėl to, kad vyraujant ilgalaikėms tiekimo sutartims, naujiems ūkio subjektams tampa sudėtinga patekti į rinką, o perdavimo tinklų savininkai neretai piktnaudžiauja direktyvose numatyta galimybe atsisakyti suteikti prieigos teisę, motyvuodami turimomis ilgalaikio tiekimo sutartimis su imk arba mokėk išlyga. Konkurencijos teisės aspektu kyla klausimų ir dėl kitų ilgalaikėse tiekimo sutartyse numatomų apribojimų, rinkos pasidalijimo mechanizmų bei pajėgumų rezervacijų. Kartu reikia pažymėti, kad ilgalaikės energijos išteklių tiekimo sutartys yra energijos tiekimo saugumo bei stabilumo užtikrinimo garantas. Straipsnyje analizuojamas minėtų sutarčių prieštaringumas bei jų tolesnė perspektyva konkurencingos Europos Sąjungos energetikos rinkos sukūrimo kontekste.
Trečiųjų šalių prieigos teisė prie tinklų, kuri numatyta dujų bei elektros direktyvose, sukuria prielaidas konkurencingos vidaus rinkos energetikos sektoriuje sukūrimui, tačiau kartu šiose direktyvose yra numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos, t. y. nepakankami tinklų pajėgumai, su viešųjų paslaugų teikimu susijusios pajėgumų rezervacijos, imk arba mokėk išlygos taikymas ilgalaikėse sutartyse, kurios nesilaikymas suponuotų didelius finansinius nuostolius perdavimo tinklų bendrovei. Tokiomis teisėmis neretai piktnaudžiauja perdavimo tinklų bendrovės.
Ilgalaikės energijos tiekimo sutartys yra svarbus veiksnys, siekiant užtikrinti energetikos sektoriuje patiriamų didelių pradinių investicijų, skirtų infrastruktūros įrengimui, atsiperkamumą. Tai ypač aktualu naujų dujotiekių, naftos ar branduolinių energetikos infrastruktūros projektų finansavimo stabilumui užtikrinti. Svarbu, kad šiomis sutartimis nebūtų sukuriamos išskirtinai palankesnės sąlygos minėtiems subjektams, todėl reikėtų vertinti būtinąjį investicijų atsiperkamumo laikotarpį, kuriam vis dėlto galėtų būti užtikrinama patirtų investicijų grąža numatomomis ilgalaikėmis sutartimis.