Šventumo tema Gruzijos hagiografiniuose tekstuose

Santrauka

Hagiografija – vienas populiariausių viduramžių literatūros žanrų Gruzijoje – didžiuojasi sena istorija. Pagrindiniai šio žanro estetiniai principai šie: rašytojai tegalėjo vaizduoti idealų personažą ir rodyti būdus, kaip pasiekti idealą. Hagiografijoje nurodomi du keliai siekti idealo: 1. kraujo auka – kankinio mirtis; 2. bekraujė auka – religinis pasišventimas. Būtent šis aspektas skiria kankinių istorijas nuo šventųjų gyvenimų.
Mus domina šventumo atskleidimas Gruzijos hagiografiniuose tekstuose, ypač kaip tai daroma „Šv. gyvenimų“ žanro kūriniuose.
Šio tipo tekstai kompoziciškai susideda iš keturių esminių elementų: 1. Šventojo išskirtinumas ( jis nuo vaikystės praktikuoja dvasinį tobulėjimą ir tuo išsiskiria iš vienmečių); 2. Šventasis „dvasios“ herojus, jis atsispiria kūniškiems geismams, t. y. „Šėtonui“, ir daro stebuklus, kurie jam suteikia antgamtiškumo; 3. Šventojo gyvenimas šiame pasaulyje – tai nenuilstama tarnystė Dievui; Dievo vardan jis nuolankiai taikstosi su sunkiomis, asketo gyvenimui būdingomis, netektimis; 4. Šventasis aukoja savo gyvenimą savo tikslui. Šiuo atveju nebetaikomas ansktesnis skirstymas į kraujo ar bekraują auką (t. y. natūrali mirtis ar kankinio). Abiem atvejais gėris triumfuoja prieš blogį. Todėl personažai hagiografiniuose tekstuose – tai įvaizdžio, o ne charakterio įsikūnijimas. Tai reiškia, kad šventojo paveikslas nėra atskleidžiamas asmeninėmis savybėmis ir nedetalizuojamas jo asmeninis gyvenimas. Jis yra aukšto tikslo išraiška, simbolis. Jis personifikuoja aukštąją moralę ir moralinį tobulumą.
Šiems išvardijimams iliustruoti pateikiame klasikinį pavyzdį – Gruzijos viduramžių hagiografinį tekstą – „Šv. Grigolo Khandzteli gyvenimas“, kurį surašė Giorgi Merchule 951 m.; tekste aptinkami visi keturi hagiografinio pavyzdžio elementai (ypač kreipiamas dėmesis į meninę ir estetinę stebuklo funkciją). Vieno konkretaus šventojo įvaizdžio apžvalga atveria galimybes aptarti šventumą apskritai.
Gruzijos hagiografinių tekstų studijos ir jų palyginimas su hagiografiniais graikų ir romėnų raštais leidžia teigti, kad krikščioniškos literatūros formavimosi pradžioje egzistavo tam tikri kompoziciniai stereotipai, kildintini iš Biblijos. Šių struktūrų ir modelių naudojimas tapo visų krikščionių rašytojų prievole, pasakojimų paralelės rodo literatūrinių kūrinių tipologinį panašumą.