Konstitucinė teisė profesinių sąjungų veikloje Turkijoje: lyginamasis aspektas

Santrauka

Istoriškai susiklostė, kad Turkijos profsąjungų judėjimas niekada nesiformavo laisvai, o teisinis judėjimo reguliavimas spraudė profsąjungų teises į siaurus rėmus. Todėl, norint įvertinti Turkijos profesinių sąjungų judėjimą be objektyvių ūkio sąlygų apžvalgos ir be siekio įsilieti į tarptautinę kapitalistinę aplinką, būtina atsižvelgti ir į politinę kultūrą. Deja, galiojantys potvarkiai labai toli atsilieka nuo tarptautinių normų, kurios, iš esmės, nekelia grėsmės pasauliniam kapitalizmui.
Konstituciniai straipsniai ignoruoja profesinių sąjungų politines funkcijas ir riboja profesinių sąjungų kūrimą dėl daugelio bendrų saugumo reikalavimų. Valstybės pareigūnams draudžiama streikuoti, o teisė streikuoti ribojama interesų konflikto prielaida. Be to, vyriausybės teisė atidėti streikus yra susiaurinta iki streikų draudimo ir privalomai vykdomų arbitražo potvarkių, kuriuos garantuoja Konstitucija.
Lyginant su Europos standartais, ypač netobula valstybės tarnautojų kolektyvinės sutarties teisė, nes į ją neįtraukiama teisė streikuoti ir matomas didelis neatitikimas tarptautiniams teisminiams sprendimams. Turkiją daug kartų kritikavo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) dėl profesinių teisių valstybės pareigūnams apribojimo ir dėl draudimo streikuoti.
Turkijos vyriausybės gynyba EŽTT remiasi Europos Socialinės Chartijos (Pataisytos Chartijos 5 ir 6 straipsniai) ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų Nr. 87 ir 151 nuostatomis, kad valstybės neprivalo pripažinti teisės streikuoti. Atsižvelgiant į tai, kad TDO sprendimai neprivalomi, teigiama, kad valstybė nėra atsakinga už neratifikuotus sprendimus. Be to, Turkijos vyriausybė akcentuoja valstybės pareigūnų situaciją teisėtvarkos požiūriu ir tai, kad jų veikla tvarkoma atskiru ir gana detaliu aprašu.
Tačiau, oponentai teigia, kad Pataisytos Europos Socialinės Chartijos nuostatos neatleidžia Turkijos vyriausybės nuo teisių aptariamų šioje diskusijoje garantijos. Kadangi šios teisės aptariamos ir pirmame Chartijos skyriuje, dėl kurio sutarė visos šalys. Oponentai teigia, kad valstybės atsakingos teisiškai už profesinių sąjungų veiklos ribojimų anuliavimą savo valstybinėje teisėje.