Madraso armijos disciplinos formavimas Ost-Indijos bendrovės dominavimo pradžioje

Santrauka

Pastaruoju metu pagausėjo Pietų Azijos kolonijinių armijų istorijos tyrimų. Pats armijos supratimas labai smarkiai pasikeitė XVIII amžiuje, kai Ost-Indijos bendrovė suformavo naujus armijos batalionus ir skyrė pastovų atlyginimą bei kitus finansinius priedus. Į Bendrovės padalinius jau nebuvo žvelgiama kaip į militaristinį-žemėvaldos elitą, kaip buvo Mogolų viešpatavimo laikotarpiu. Armijai ėmė tiesiogiai vadovauti europiečių profesionalai, turintys didžiulę modernios karybos patirtį. Bendrovės padaliniams buvo taikomos naujos taisyklės ir potvarkiai, kurie didžia dalimi atkartojo europines tradicijas palaikant drausmę ir tvarką jėgos struktūrose. Bengalijos, Bombėjaus ir Madraso prezidentinės armijos, suformuotos XVIII amžiuje, tapo kolonijinės plėtros instrumentu Pietų Azijoje ir kitur. Madraso armija ilgą laiką buvo gana dosniai ekonomiškai remiama vadų kolonijuotojų, nes išsiskyrė savo lojalumu Bendrovės administracijai Pietų Azijoje. Mažaūgių Madraso armijos pėstininkų, kuriuos malonybiškai vadino „tom-tomais“, užduotis buvo ugnies užkarda imperiškuose Bendrovės žygiuose į Afriką ir Pietryčių Aziją. Tačiau, nepaisant to, kad Madraso armija lengvai pasiduodavo manipuliacijoms, XVIII amžiuje ji sukilo net kelis kartus, o tai turėjo didelių pasekmių Vellore perversmo metu 1805–1806 m. Atlyginimo, socialinio padėties, rasės ir regioninė diskriminacija kurstė armijoje sukilėliškas nuotaikas ir nepaklusnumą disciplinai. Šios vietinių „sukilimų“ istorijos kontrastuoja su istoriškai suformuotais Madraso armijos naratyvais, armijos, kuri dažnai vaizduojama kaip tobulas disciplinuotos militaristinės tradicijos, susiformavusios kolonijiniame žemyne, įsikūnijimas. Šis straipsnis siekia įrodyti, kad Madraso armija, nors joje ir pasitaikydavo neramumų, anaiptol netraktuotinų kaip laikinas reiškinys, išliko gerokai lojalesnė už kitas prezidentines armijas XIX šimtmetyje. Geriausias to pavyzdys – 1857 metų Didysis sukilimas.