“CHOSE LOVE NOT IN THE SHALLOWS BUT THE DEEP”: LYRICS OF CHRISTINA ROSSETTI AND THE OXFORD MOVEMENT

Santrauka

Karalienės Viktorijos laikais Oksfordo sąjūdis parodė stiprų estetizmo ir teologijos ryšį, bei ryšį su W. Scotto, Coleridge`o, Wordswortho romantizmu. Sekdami Prerafaelitais, Traktarijai teigė, kad tikroviškumas ir netikroviškumas sudaro dialektinį vienį. Poezija ir religija, du kertiniai Christinos Rosetti gyvenimo ženklai, susieja tiek jos poezijoje, tiek Traktarijų „estetiškoje religijoje“. Vėlyvose Christinos Rosetti eilėse Prerafaelitų ir Traktarijų poetika dera ne dėl alternatyvių, bet dėl viena kitą papildančių elementų įtvirtinančių Johno Henry Newmano idėją, kad lyrika – tai „kontempliavimas“, ne „komunkacija“. Viena iš svarbiausių Christinos Rosetti poetikos „priemonių“ bei Traktarijų rezervo ir analogijos principų įkūnijimu, o ir Prerafaelitų natūralizmo ir Traktarijų inkarnacionalizmo raiškos gyvas pavyzdys yra siekis „regėti neregimus dalykus“.
Būtent gamtos aprašymuose sutinkamuose ir naratyviose, ir lyriškose eilėse bei fantazijose ar devocionaliojoje poezijoje  Christina Rosetti atskleidžia akivaizdų Prerafaelitų ir Traktarijų panašumą. Eilėraščiai aiškiai nurodo į vieno teksto rėmuose sutelktą Prerafaelitų ir Traktarijų diskursų interpretaciją. Ankstyvojoje poezijoje („Goblinų mugė“ The Golin Market ) “kūno akys“ transformuojasi į „sielos akis“ (“Bilietas į senąjį pasaulį“ An Old World Thicket, “Vėlesnis gyvenimas“ Later Life). Matome ir mistiškumo ištakas Rosetti poezijoje – regėtų, konkrečių, materialių juslinių patirčių transformaciją per analogiją ir rezervą į dvasišką ir mistinį išgyvenimą. Taip galime atsekti jos poezijos lyrinio asmens evoliuciją nuo estetiškojo prado į teologinį, nuo Prerafaelitų vaizdinės paradigmos į Traktarijų mistiškumą, nuo fenomenalumo į monumentalumą.