plugins.themes.bootstrap3.article.main6751129c610d2

Silvija Rakutienė

Santrauka

Dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės lietuvių poezijoje išryškėja subjektyvi religingumo samprata, grindžiama žmogaus asmeninio tikėjimo paieškų įteisinimu. Subjektyvios religinės patirtys, atsiskleidžiančios literatūros kūriniuose, skiriasi nuo to meto visuomenėje vyraujančios religinės praktikos ir liudija modernėjantį požiūrį į tikėjimą, paremtą modernios religinės savimonės vystymusi. Įprastą religinę poeziją, kurios esmė – tikėjimo tiesų aiškinimas ir Viešpaties šlovinimas, keičia asmeninio tikėjimo paieškos. Šis postūmis itin akivaizdus vieno žymiausių lietuvių poetų, Bernardo Brazdžionio, ikiegzilinio laikotarpio kūryboje (1924–1944 m.). Straipsnyje, pasitelkus komparatyvistinį tyrimo metodą, papildytą interpretacinėmis įžvalgomis, analizuojami religiniai ikiegzilinės poeto kūrybos motyvai, stengiantis išryškinti tradicinio ir modernaus tikėjimo sandūros dramatizmą bei akcentuojant krikščioniškojo egzistencializmo aspektą. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad B. Brazdžionio kūryba yra persmelkta neokatalikybės idėjų, joje galima stebėti religinės sąmonės brendimo kelią nuo tradicinio iki moderniai suvokto individualaus religingumo. Egzistencinė krikščionybės interpretacija leidžia šį poetą laikyti katalikiškojo egzistencializmo lietuvių literatūroje atstovu.

plugins.themes.bootstrap3.article.details6751129c64c49

Skyrius
Mokslo straipsnis