BETWEEN LITERATURE AND RELIGION: SILVER AGE IDEAS APPLIED TO MODERNITY – POETIC OUTLOOK AS A TYPE OF RELIGIOSITY?

Santrauka

Literatūros vaidmuo Rusijoje visada buvo didžiulis. Čia literatūra buvo vienintelė erdvė, kurioje tauta galėjo išsakyti savo skaudulius. Taip Rusijos literatūrinis diskursas įtraukė į save beveik visus kitus diskursus, tarp jų filosofinį ir religinį. Religinio ir filosofinio diskursų susiliejimas su literatūriniu ypač išryškėjo rusiškojo literatūrinio sidabro amžiaus metu per naujas religines paieškas ir kultūrinės paradigmos kaitą. Levas Šestovas, to meto religinės filosofijos atstovas, paprastai laikomas iracionalistu ir Sartro egzistencinės minties pirmtaku, suteikdavo beveik kiekvienam savo filosofinių literatūrinių esė apie rusų klasikus ir vakarų filosofus herojui religinę traktuotę. Tokie išgyvenimai, kurie Šestovo nuomone visi be išimties sukelia traumas, per katarsį suteikia galimybę iš naujo įvertinti vertybes ir, galų gale, net atrasti tikėjimą, pasiekti didį meną ar filosofines įžvalgas. Nors toks patirties konstravimas ir sukelia klausimų, jis gali pasitarnauti metodologiškai aiškinant literatūros kūrinių formavimąsi iš religinių šaknų. Šiame straipsnyje toks metodas taikytas analizuojant moderniuosius rusų poetus, ypač Josifą Brodskį. Taip pat bus bandoma surasti poetinės vizijos religinę atjautą.
Froido teoriją apie meninį įkvėpimą, atsirandančią kaip libido sublimavimas, galima sieti su kito rusų sidabro amžiaus religinio filosofo Vasilijaus Rozanovo, kuris žmogiškąjį seksualumą lygino su dieviškumu, veikla. Tuo pat metu Borisas Vyšeslavtsevas, tos pačios epochos mąstytojas, tikino, jog Froido požiūris priešiškas rusų kultūrinei savimonei, o ypač tokioms kategorijoms kaip meilė, meninė kūryba ir religija.
Šio straipsnio tikslas – ištirti religines ir poetines sandūras per konfliktuojančių požiūrių prizmę ir jų santykį su religija bei kultūra Rusijos kontekste.