LITERATURE AND CHRISTIANITY: THE ASPECT OF THEODICY

Santrauka

Literatūra, kaip žmogiškosios savimonės forma, klausdama apie Dievą ir religinį santykį su juo, iš esmės klausia apie žmogų, jo kilmę, ontologinę esmę, egzistencinę prasmę. Dievas pasirodo literatūrinėje introspekcijoje, kai žmogus meniniu mąstymu ieško savo paties prasmės. Literatūros teologija, tarpdisciplininė teorija, literatūrą suvokia kaip krikščionybės mokymo tikrinimą egzistencine patirtimi. Krikščionybės, – tradicinės Vakarų pasaulio religijos, – ir literatūros dialogo esminė kolizija yra Dievo kaip meilės samprata blogio akivaizdoje. Šį paradoksą reflektuoja teodicėja, – filosofinis teologijos prieangis, filosofinė ir teologinė pastanga pateisinti Dievo sutikimą su visokeriopu pasaulio blogiu ir mirtimi. Teodicėjinė problema yra pagrindinė, giliausioji egzistencinės Dievo patirties problema, provokuojanti literatūrinę mintį. Plačiausia teologijos definicija teigia, kad teologijos esama ten, kur tikintysis siekia reflektuoti bei analizuoti savo tikėjimą, pasiremdamas kitų nei tikėjimas sričių duomenimis. Tai vadinamoji patirties teologija. Taip žvelgiant patirties teologijos forma yra ir į literatūrinį tekstą įausta tikėjimo refleksija, – literatūrinis tikėjimo tikrinimas egzistencine patirtimi, literatūrinė teologija. Literatūrinių teodicėjinės problemos svarstymų atveria daugelis kūrinių nuo Dante’s iki šiuolaikinės literatūros. Paradigminiai literatūrinės teodicėjos kūriniai yra F. Dostojevskio Broliai Karamazovai (1880), A. Camus Maras (La peste, 1947). Šie ir kiti kūriniai, interpretuojantys pasaulio neteisingumo įspūdį, išryškina ypatingą semantinę įtampą tarp teodicėjinio atsakymo nesaties ir atsakymo galimybės, ir šios įtampos erdvėje plėtoja įtaigiausius nekaltos kančios problemos svarstymus.