THE IMAGE OF GOD IN THE WORKS OF FRANZ WERFEL

Santrauka

Ekspresionizmo plėtra Austrijoje pirmiausia siejama su XX a. istoriniais įvykiais. Pirmasis pasaulinis karas, Austrijos-Vengrijos likvidavimas, monarchijos nunykimas – visa tai sudarė prielaidas formuotis dvasios ir sąmonės bei tikėjimo krizei. Egzistencinė krizė privertė ekspresionistų rašytojus ieškoti savo darbuose „naujo žmogaus“, mesijaus, galinčio pakeisti pasaulį. Darbai vienu metu atskleidžia Dievo ir religijos apskritai neigimą ir gilų tikėjimą Dievo galia. Ryškus Austrijos ekspresionizmo atstovas yra žydų kilmės F. Werfelis (1890–1945). Jis domėjosi teologija nuo ankstyvo amžiaus. Viena iš pagrindinių jo darbo temų – žmogaus tikėjimas Dievu. Religinės Franzo Werfelio paieškos lemtos jo gyvenimo aplinkybių (karinės tarnybos, katalikiškos santuokos, sūnaus mirties patirtys) ir pasaulio kataklizmų (Pirmasis pasaulinis karas, Austrijos-Vengrijos žlugimas). Pirmuose savo darbuose Werfelis bando interpretuoti Dievo netobulumo idėją. Kaip įrodymus jis cituoja Biblinį žmogaus trėmimo iš Rojaus epizodą. Teigiama, kad jei žmogus yra sukurtas pagal Dievo įvaizdį, kaip jis galėjo pažeisti Dievo tvarką ir trokšti draudžiamo vaisiaus? Ar tai reiškia, kad padaryta kūrėjo klaida? Werfelio romanuose ir dramose Dievas pasirodo ir kaip blogis, ir neteisingas teisėjas, ir budelis, kartais menko įžvalgumo, kaip grožio kūrėjas. Šiame darbe ketinama nagrinėti Werfelio religinių haliucinacijų priežastis, jo santykių su Dievu evoliuciją, Dievo įvaizdžio romanuose ir pjesėse pokyčius. Werfelis kreipia skaitytoją prie išvados, kad pats žmogus gali atpirkti savo nuodėmes ir būti išgelbėtas. Nepaisant to, Werfelis savo romanuose nuolat grįžta prie Dievo įvaizdžio. Paskutinis romanas religine tema buvo jo knyga „Bernadetų dainos“, parašytas 1941 metais. Autoriaus religines nuostatas galima įžvelgti visame jo kūrybiniame kelyje. Werfelis apibūdina galingą Dievą, sprendžiantį žmonių likimus, ir silpną Dievą, atgailaujantį dėl savo trūkumų ir silpnumo. Viešpats rodo demoniškas savybes, atskleidžiančias žmogaus nuodėmes. Galiausiai, Dievo įvaizdį pakeičia „naujojo žmogaus“ įvaizdis, kuris sugeba išsigelbėti per atgailą. Werfelis sugrįžta prie tikėjimo Dievu ir žmogumi, gebančiu išsaugoti savo sielos skaistumą pilname žiaurumo ir neteisybės pasaulyje.