THE ORTHODOX CODE OF CONTEMPORARY RUSSIAN PROSE

Santrauka

Modernioji rusų literatūra plačiai savinasi tradicinius religinės literatūros žanrus. Kai kurie žymiausi XXI amžiaus rusų romanistai (A. P. Chudakov, E. G. Vodolazkin)genetiškai siejami su hagiografijos žanru. Maja Kucherskaja savaip pritaiko paterikono žanrą. Panašūs procesai stebimi ir aukštojoje rusų poezijoje. Timuro Kibirovo poezijos rinktinė „Greek and Roman Catholic songs and nursery rhymes” ( „Graikų ir Romėnų giesmės ir eilės vaikams”) atspindi naujosios eros Evangelinę tikrovę. Sergejus Kruglovas savo poezijos rinktinėje „Tzariza Subbota”( „Karalienė Šeštadienė”) brėžia sąsajas su Senuoju Testamentu. Aleksejus Ušakovas, Olga Sedakova, Sergejus Averintsevas – talentingi poetai, kurie inkorporuoja į savo peotinius tekstus ir vertimus religinės ir filosofinės pasaulėjautos paradigmas. Šiuolaikinė rusų literatūros pakopa skiriasi nuo post-perestroikos periodo literatūros. Post-perestroikos pradžioje rusų poetus ir rašytojus įkvėpė vien jau laisvės tikimybė, galimybė prisiliesti prie teologinių temų ir problemų, perkopti per 70-ies metų tylos prarają. Šiandieną rusų rašytojai labiau pasitiki savimi žvelgdami į teologinių problemų lauką. Iš jo atsiranda galimybės apžvelgti vykstančius įvykius ir šiuolaikinę gyvenseną. XXI-ojo amžiaus literatūra „išaugo gete”, išėjus iš jo, praturtėjo patirtimi, įgavo galios imtis prozos. Pagrindinis Chudakovos modernaus krikščioniško romano herojus pirmiausia įteisina naują rusų literatūros tradicijos suvokimą, pasaulio vaizdą iš šiuolaikinio žiūros taško, jo vaizdavimo būdus ir metodus. Nūdienos realistinės tradicijos pirmtakai ne vien Dostojevskis ir Tolstojus ir jų romano forma, bet labiau Senoji rusų literatūra, skaitoma Leskovo, Čechovo ir tam tikra prasme Buninio prozoje. Daugelis rašytojų kuria grožinius ciklus vaizduodami tą patį veikėją ar autorinį naratyvą. Visi siekia užpildyti Sovietinės eros tuštumą kurdami pasaulėvaizdį naujose istorinėse aplinkybėse.