THE SPIRITUALITY AND CULTURE INTERCROSSING IN THE HUMAN BODY THROUGH THE ART OF DANCE

Santrauka

Šiame darbe ketinama atkreipti dėmesį į meno prioritetą žmonijos kultūroje. Todėl norima išryškinti kai kurių šokio antropologų ir šokio estetikos tyrėjų požiūrį, teigiantį, jog šokis buvo pirmasis menas, atsiradęs daug anksčiau nei raštija ar kalbosmenas. Šį požiūrį patvirtina ir mokslininkų teiginiai, jog raštas ir žodis evoliuciniu būdu žmonijos istorijoje kilo gana vėlai.
Todėl šokis ir tiesiog kūno išraiška, gali būti priskiriami neverbalinei saviraškai, atskirtai nuo rašymo ir kalbėjimo gebėjimų. Pirma, pateikiami garsių antropologų pasisakymai, kurie sutvirtina dėstomą poziciją ir pateikia akivaizdžių įrodymų. Toliau nagrinėjamas šventojo šokio pavyzdys, kuris gali būti dvasingumo, religijos ir kultūros sąveikos, besirandančios žmogaus kūno psichofizikinėje realybėje, kitaip tariant, asmenyje, pavyzdys. Ši pozicija grindžiama įvairiais įrodymais, pradedant urvine tapyba ir išsiplečiant iki Dervišo šokio apžvalgos. Išvados siejamos su įžvalgomis į religijos ir meno santykį bei į žmogaus kūno ir sakralumo sąsajas.