KULTŪRA IR RELIGINIAI UŽDAVINIAI GLOBALIZUOTAME PASAULYJE

Santrauka

Straipsnio tikslas – identifikuoti pagrindinius globalizacijos sąlygomis religijoms kylančius uždavinius bei jų analizei būtiną konceptualią prieigą. Pasirinkta teorinė perspektyva – religiją ir kultūrą vienijanti „žmogaus sielos įdirbio“ koncepcija. Kultūra nagrinėjama per socialinės komunikacijos ir individualaus įasmeninimo sąvokų prizmę, o religija – per santykio su absoliutu arba begalybe konceptą, pabrėžiant ir jų tarpusavio autonomiją, ir persidengimą. Ir kultūrinio, ir religinio gyvenimo sąlygos mūsų laikais yra radikaliai transformuojamos globalizacijos proceso. Straipsnyje globalizacija yra apibrėžiama kaip visuomenių tarpusavio priklausomybės didėjimas pasauliniu mastu, varomas technologijų. Išskiriamas šio proceso paradoksalumas: iš vienos pusės, jis kelia grėsmę pačiai kultūrinei ir religinei žmogaus tapatybei, iš kitos – sukuria sąlygas intensyvesnei kultūrų ir religijų tarpusavio jungčiai ir naujam jų tapatybių brendimo (gilinimo) etapui. Šiame kontekste yra formuluojami pagrindiniai uždaviniai, kylantys iš būtinybės artikuliuoti globalizacijos sąlygomis pakitusius santykio su absoliutu modalumus ir naujo pobūdžio dvasinius judėjimus: technologijų įprasminimas, naujos autoriteto sampratos įsisavinimas, religijos ir politikos santykių transformacija, visuotinis ekumenizmas, tiesos sąvokos permąstymas, universalios kalbos paieškos, mistinės laikysenos gaivinimas.