Confronting Social Media in Higher Education

Santrauka

Saityno 2.0 technologijos ir jų pritaikymas, toks kaip socialinės medijos, yra palyginti naujas švietimo aplinkoje, todėl diskursai, analizuojantys socialines medijas ir jų taikymą švietime ir konkrečiai aukštajame moksle, dažnai yra prieštaringi, apimantys nuo visiškai entuziastingų požiūrių, kurie numato galingą pažangą, inspiruotą socialinių medijų vystymosi ir taikymo aukštajame moksle, iki visiškai kritiškų požiūrių, išreiškiančių abejones dėl socialinių medijų taikymo aukštajame moksle, pristatančių socialines medijas kaip visiškai ardančias ar trikdančias švietimo procesų darną ir netinkamas taikyti aukštajame moksle.
Tačiau sparčiai besivystančios socialinės medijos ir kitos saityno 2.0 technologijos, mokslinių tyrimų duomenimis, vis labiau skverbiasi į visas gyvenimo sritis (Lenhart, Purcell, Smith, & Zickuhr, 2010), jų naudojimas įvairiais tikslais vis labiau įsitvirtina atnešdamas neišvengiamus pokyčius visose srityse, taip pat ir aukštajame moksle. Šiuolaikinis aukštasis mokslas pasižymi tuo, kad egzistuoja aukštojo mokslo prieinamumo formų įvairovė, pradedant nuo realių fizinių institucijų, vadinamųjų „plytų ir cemento“ formų, kur užsiėmimai vyksta realiu laiku, realioje fizinėje institucijoje, pereinant prie hibridinių formų, mišraus mokymo(si) paslaugų, kur dalis mokymo(si) vyksta virtualioje erdvėje, ir galiausiai visiškai virtualių klasių ir virtualių mokymo(si) formų.
Taigi yra svarbu apžvelgti egzistuojančią diskursų, susijusių su socialinių medijų taikymu aukštajame moksle, įvairovę, bandant išsiaiškinti pagrindines egzistuojančias socialinių medijų taikymo aukštajame moksle kryptis, problematiką ir perspektyvas.
Apžvalginė literatūros analizė prasideda literatūros analizės metodologijos pristatymu. Remiantis mokslinės literatūros įžvalgomis aptariama pagrindinė informacija aukštojo mokslo modernizavimo klausimais, inspiruotais socialinių medijų vystymosi ir galingo skverbimosi į aukštojo mokslo erdvę. Socialinės medijos ir technologijos veikia kaip varomoji jėga, skatinanti aukštojo mokslo procesų kaitą. Tuo pat metu egzistuoja ir vidinės jėgos, skatinančios aukštojo mokslo procesų kaitą ir aktyvų socialinių medijų taikymą. Tai pirmiausia augantis aukštojo mokslo populiarumas ir poreikis, kurį padeda patenkinti socialinių medijų taikymas modernizuojant aukštojo mokslo procesų valdymą ir prieinamumą plačiajai visuomenei. Aptariamos žiniatinklinės virtualaus mokymosi aplinkos kaip pereinamoji grandis į įvairių socialinių medijų formų taikymą aukštajame moksle. Pristatomos įvairios socialinių medijų formos ir jų galimas taikymo pasirinkimas atsižvelgiant į mokymosi tikslus. Taip pat analizuojamas pedagoginis pokytis, vadinamosios saityno 2.0 pedagogikos atsiradimas, pristatomos įvairios naujos mokymosi teorijos. Galiausiai apibendrinama, remiantis įžvalgomis (Selvyn, 2012), kad požiūris į socialinių medijų taikymą aukštajame moksle kito nuo perdėtai entuziastingo iki blaiviai įvertinančio socialinių medijų taikymo aukštajame moksle teikiamas galimybes ir perspektyvas.