Svadeši Jatros vaidinimai Bengalijoje (1905–1911): Pietų Azijos tautinės tapatybės niuansų kilmės atskaitos pozicijos paieškos

Santrauka

Po Sumito Sarkaro išsamaus veikalo apie svadeši judėjimą Bengalijoje pasirodymo svadeši vaidinimų istoriografija Bengalijoje klostėsi tradicine estetikos apibrėžimą atitinkančia linkme. Juos apibūdindavo ir kaip „masinio kontakto techniką“, ir kaip tautos jausmų raišką, remiantis tradiciniu įvaizdžiu, – „žmonių pabudimą tautai“. Tačiau svadeši jatra vaidinimai, kokie jie išliko apibrėžti valstybiniuose dokumentuose ir kolektyvinėje atmintyje, yra ir pramogų erdvė, erdvė, kur sąveikauja atlikėjai ir auditorija, o svarbiausia yra sąveika tarp intelektualų idėjų, idėjų perteikimo vaidinimu ir žiūrovų šių idėjų recepcijos. Atlikimo ir suvokimo erdvėje žiūrovai įsiaudrindavo, jų reakcija būdavo siautulinga. Kadangi liaudies vaidinimų erdvė suteikė iki tol negirdėtiems balsams girdimumą, šioje erdvėje ėmė formuotis vienijimosi modelis, kylantis iš bendrų jutiminių išgyvenimų. Atsiradusi pojūčių bendruomenė vienijosi kaip tauta, moduliavo tautos sąvoką ir suteikė jai naujas prasmes. Taip atsirado įvairūs tautos suvokimo atspalviai. Šiame straipsnyje tirdamas svadeši jatra atlikimą ir jo suvokimą aš mėginau įžvelgti šio reiškinio suponuotą tautos viziją ir suvokti, kaip jis suformavo precedentą tautos tapatumo niuansavimui vaidinimų erdvėse Pietų Azijoje.