Filosofija, Dievas ir Tomas Akvinietis

Santrauka

Straipsnyje parodoma, jog Tomo Akviniečio filosofinis mąstymas pateikia nuoseklų biblinio Dievo aiškinimą. Tokie mąstytojai kaip Augustinas ar Bonaventura, aiškindami Dievą žmogaus viduje ir taikydami platoniškąjį metodą, teigia Dievą esant konstitutyviniu žmogaus proto a priori. Jų požiūris lemia Kanto metafizikos kritiką. Kiti krikščionybės filosofai tenkinasi a posteriori epistemologija. Arsitotelininkai ir lotyniškieji averoistai susitelkia ties realių juslinių daiktų judėjimu. Bet pirmojo judesio realizavimas visada gali likti žymiai menkesnis už begalinį ir kūrybingą krikščioniško tikėjimo Dievą. Užuot apmąstę juslinių daiktų savybes, kiti ėmėsi tirti pačią juslinių daiktų egzistenciją. Tarp pastarųjų, dar iki Kanto, buvo aiškinančių daikto egzistenciją kaip daikto faktą. Jie teigė, kad Dievą įrodo tai, jog daiktų faktiškumas turi pradžią laike ir todėl turi tikslą. Šį pirminį egzistencinį aiškinimą kritikuoja David Hume kalbėdamas apie priežastingumo hipotezę – tai, kas atsitinka, turi priežastį. Kiti, pavyzdžiui, lotyniškasis Avicena ir modernieji racionalistai aiškino daikto egzistenciją kaip unikalų vyksmą, arbą kaip požymį, kylantį iš daikto, ir posteriori, šio daikto priežastimi yra Dievas. Kantas ir jiems davė tinkamą atkirtį įtikinamai parodęs, kad aktualumas prie galimybės nieko neprideda. Straipsnio pabaigoje aprašomas Tomo Akviniečio požiūris į juslinio daikto egzistenciją. Kaip ir Avicena, Tomas Akvinietis aiškina daikto egzistenciją kaip vyksmą, bet šis vyksmas yra fundamentalus ir pirmesnis nei jo subjektas. Tomas Akvinietis egzistenciją aiškina žodžiais “esse” ir “actus essendi.” Turintis, fundamentalią prasmę savo subjektui, esse yra bet kokio formalaus determinavimo veiksmas, bet pats nėra jokia formali determinacija. Tuo Tomas Akvinietis pritaria Kanto pastebėjimui, kad tarp galimybės ir fakto nėra determinacijos skirtumo, tačiau Tomas Akvinietis tvirtina, kad faktas yra daugiau nei galimybė. Be to, Akviniečio esse samprata leidžia jam išvengti Humeʼo priežastingumo kritikos kalbant apie egzistencijos fakto prasmę. Galiausiai, dėl savo fundamentalios reikšmės , juslinių daiktų esse, priešingai negu jų judėjimas, leidžia Tomui Akviniečiui aptikti pirmąjį principą – tai yra kūrėją. Straipsnyje daroma išvada, kad Akviniečio Dievo a posteriori aiškinimas per protingų daiktų esse yra labai išskirtinis ir leidžia išvengti kitose interpretacijose kylančių problemų. Ar taip yra iš tiesų – parodytų kiti tyrimai.