Teisė į būstą Europos socialinių teisių komiteto jurisprudencijoje

Santrauka

Pataisytos Europos socialinės chartijos (toliau – Pataisyta chartija) 31 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta teisės į būstą apsauga. Tačiau pagal šį straipsnį įsipareigojimus yra prisiėmusios tik nedidelė dalis valstybių. Todėl likusioms valstybėms kyla pareiga įgyvendinti teisę į būstą užtikrinant tinkamas sąlygas šeimos vystymuisi (Chartijos 16 straipsnis). Straipsnyje analizuojama teisė į būstą, aptariant Europos socialinių teisių komiteto (toliau – Komiteto) jurisprudenciją, kuri atskleidė teisės į būstą tikslą bei turinį, suformulavo „tinkamo būsto“ bei „priverstinių iškeldinimų“ sąvokas bei išplėtojo valstybių įsipareigojimų pobūdį ir ribas. Minėtus teisės į būstą aspektus Komitetas analizavo tiek savo sprendimuose, priimtuose išnagrinėjus kolektyvinius skundus, tiek Išvadose, suformuluotose išanalizavus valstybių pateiktas nacionalines ataskaitas.
Komitetas pabrėžė, kad valstybės, įgyvendindamos teisę į būstą, privalo imtis tam tikrų teisinių ir praktinių veiksmų, kurie padėtų tinkamai užtikrinti prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau Komitetas taip pat pripažino valstybių diskrecijos laisvę pasirinkti, kokių konkrečių veiksmų ar priemonių ji imsis. Komitetas savo jurisprudencijoje pateikia „tinkamo būsto“ išaiškinimą, numatydamas tokiam būstui keliamus kriterijus. Kad būstas būtų pripažintas tinkamu, jis turi atitikti higienos reikalavimus, t. y. turėti būtiniausius patogumus, tokius kaip vanduo, elektra, šildymas, šiukšlių išvežimas, kanalizacija. Būstas taip pat turėtų būti struktūriškai saugus bei neperpildytas, o būsto valdymo teisės užtikrintos įstatymuose. Be to, pabrėžiama, kad tie patys reikalavimai taikomi ne tik namams, bet ir klajoklių karavanams bei jų stovėjimo aikštelėms, kadangi Komitetas ir tokias gyvenamąsias vietas yra pripažinęs būstu.
Europos socialinių teisių komitetas Pataisytos chartijos 31 str. 2 d., numatančios valstybės pareigą mažinti benamystę, taiko ir draudimui neteisėtai iškeldinti asmenis. Komitetas iškeldinimą apibrėžė, kaip „būsto, kuriame asmuo gyveno, atėmimas dėl nemokumo ar neteisėto užėmimo“. Komitetas taip pat išskyrė reikalavimus valstybėms, t. y. iškeldinimai turi būti vykdomi nepažeidžiant asmenų orumo ir suteikiant alternatyvų būstą. Taip pat valstybės teisės aktuose turi būti įtvirtintos iškeldinimo procedūros: teisinė pagalba asmenims, kuriems gresia iškeldinimas arba jau iškeldintiems asmenims, nustatytas protingas ir pagrįstas įspėjimo terminas prieš iškeldinimą, draudimas iškeldinimus vykdyti naktį ar žiemos metu, numatyta kompensacija už neteisėtą iškeldinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad iškeldinant asmenis iš neteisėtai apgyvendinto būsto, nėra reikalaujama jiems garantuoti alternatyvią apgyvendinimo vietą, tačiau, jei iškeldinti asmenys taps benamiais, tai valstybė tokiu būdu pažeistų įsipareigojimus pagal Pataisytos chartijos 31 str. 2 d.
2011 m. išnagrinėjus valstybių nacionalines ataskaitas buvo priimtos Komiteto išvados dėl teisės į būstą įgyvendinimo. Išvados atskleidė daugelio valstybių nesugebėjimą tinkamai užtikrinti šią teisę. Komitetas pastebi, kad daugiausia pažeidimų kyla dėl netinkamų romų gyvenimo sąlygų bei priverstinių jų iškeldinimų. Ne išimtis ir Lietuvos Respublika. Nors ataskaitoje ir nebuvo atskleista tikroji romų situacija, tačiau Komitetas, remdamasis kitais šaltiniais, atkreipė Lietuvos dėmesį į netinkamas romų gyvenimo sąlygas. Taip pat buvo pasigesta naujausių duomenų apie benamius ir jų apgyvendinimo klausimo sprendimą bei socialinių būstų suteikimo sistemą. Dėl minėtų priežasčių Komitetas pripažino, kad Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina pagal Pataisytą chartiją prisiimtus įsipareigojimus. Todėl rekomenduotina Lietuvos Vyriausybei svarstyti prisijungimo prie Papildomo protokolo dėl kolektyvinių skundų sistemos klausimą.