Prancūzų kalbos statusai

Santrauka

Sociolingvistinis prancūzų kalbos tyrimas pagal jos statusus atskleidžia šios kalbos gyvybingumą ir parodo naujus kalbos pokyčius bei vaidmenį pasaulio istorijoje. Pagrindiniai straipsnyje analizuojami klausimai: prancūzų kalbos vaidmens apžvalga šiuolaikiniame pasaulyje, šios kalbos įvairių statusų (prancūzų, kaip užsienio kalba FLE, prancūzų, kaip antroji kalba FLS, kultūros, darbo, vartojimo buityje, tarptautinė, oficialioji, gimtoji kalba) nusakymas bei jų apibrėžčių suformulavimas. Oficialioji kalba reiškia kalbą, kuri kaip tokia apibrėžta kokios nors šalies, valstybės (ar organizacijos) konstitucijoje ar kituose jurisprudencijos dokumentuose. Šis statusas taikomas dvejopai: 1. už Prancūzijos metropolijos ribų: šalyse, valstybėse, srityse, teritorijose ir 2. įvairiose tarptautinėse institucijose bei organizacijose. Kultūros kalba vadinama tokia kalba, kuri šalies konstitucijoje nėra nurodyta kaip tokia, bet šalyje turi didžiulį prestižą ir privilegijuotą kultūros statusą. Be to, ji dar turi atitikti tam tikras nuostatas. XVII a. pradžioje iš lotynų kalbos prancūzų kalba perėmė tarptautinės kalbos statusą. Taip ji tampa visų Europos tautų bendravimo bei diplomatijos kalba. Švietimo sistemoje prancūzų kalba – mokslo ir (arba) mokymo kalba gali būti dar įvairiausių tipų (prancūzų, kaip užsienio kalba, prancūzų, kaip antroji kalba, trečioji ir t. t). Gimtoji kalba ir buitinio vartojimo kalba gali būti ta pati viena kalba, bet ir dvi skirtingos kalbos tam pačiam asmeniui. Pastaruoju metu jau tampa įprasta, kad darbo kalbos statusą turinti kalba yra vartojama interneto prieigose. Šiuolaikiniame globalizacijos kontekste prancūzų kalba įgyja visas prielaidas tapti pasauline kultūros kalba.