Institutional Changes in Contemporary Theatre

Santrauka

Dabartiniai tarptautinės teatro praktikos procesai menine prasme yra tokie skirtingi, kad juos sunku susieti į tam tikrą vienovę. Vis dėlto yra kitas, ne grynai meninis kriterijus, kuriuo remiantis galima sujungti į visumą menine prasme skirtingus šiuolaikinio teatro fenomenus. Tai institucinio pobūdžio kriterijus. Be tų svarbių teatre kaip socialinėje institucijoje įvykusių transformacijų interpretacijos negalima būtų aiškiai aprašyti ir po to produktyviai tyrinėti šiuolaikinio teatro kaip meno rūšies padėties. Esmė ta, kad tyrinėtojai paprastai meno menines ir socialines savybes stebi atskirai. Žinoma, tai yra vienas iš į gilumą besismelkiančio ir besispecializuojančio mokslo rezultatų, bet kartais atrodo, lyg būtų du atskiri meno raidos procesai, iš vienos pusės – meninis, iš kitos – socialinis. Iš tikrųjų ši raida yra vienas, vientisas ir bendras procesas, apimantis daug skirtingų aspektų.
Metodologiniam kiekvieno estetinio šios srities tyrinėjimo diskursui kyla iššūkis neužmiršti meninių ir socialinių teatro meno transformacijų vienovės. Autorės požiūriu, institucinė meno teorija kaip tik ir yra metodologinės nuostatos, leidžiančios tyrinėtojui iš tikrųjų atsižvelgti į minėtąją vienovę, pavyzdys. Svarbiausias tai atskleidžiantis dalykas yra institucinės meno teorijos požiūris į tarp spektaklio ir žiūrovų susidarančią psichinę distanciją, jos istorinę institucionalizaciją klasikoje ir vėliau vykusius jos institucinio statuso pokyčius, galiausiai pakeitusius klasikinį teatro estetinį režimą neklasikiniu. Institucinė teorija dėl šį pokytį paskatinusių priežasčių į jį žvelgia kaip į meninį, o dėl jų pasekmių įtvirtinimo – kaip į socialinį. Tad ši teorija leidžia stebėtojui išlaikyti pusiausvyrą tarp šiuolaikinio teatro institucinės padėties meninio ir socialinio turinio. Šis straipsnis yra autorės pastanga išryškinti pačius reikšmingiausius institucinius šiuolaikinio teatro pokyčius.