A Bakhtinian Lesson, or the History of Lithuanian Soviet Novel as Described by Algimantas Bučys

Santrauka

Straipsnyje analizuojama lietuvių tarybinio romano „istorija“, kuri pateikta lietuvių literatūros kritiko Algimanto Bučio knygoje „Romanas ir dabartis“ (1973, 1977). Dėmesys atkreipiamas į labai stiprų šioje knygoje vyraujantį Bachtino metodologinį pradą (M. Bachtino romano koncepcijos taikymas), taip pat į tai, kad A. Bučys pateikia itin mažai tiesioginių citatų iš mažai kam prieinamos ir XX a. septintajame dešimtmetyje žinomos M. Bachtino knygos „Epas ir romanas“.
A. Bučio knygos analizės imtasi turint tikslą atsakyti į šiuos klausimus: kaip A. Bučiui pavyko su M. Bachtino romano teorija patikrinti tarybinę dabartį. Kokia aprašomoji tokios literatūros istorijos kalba, kokia būdų ir argumentų sistema? Kodėl lietuvių tarybinio romano teorija ir istorija, lietuvių kritiko pateikiama naudojantis Bachtino koordinatėmis, orientuotomis į „didelio laiko“ perspektyvą, pasirodė esanti tokia neilgaamžė? Ieškant atsakymo į pirmąjį klausimą pavyko nustatyti, kad kuriant nacionalinės romanistikos istoriją M. Bachtino romano koncepcijai A. Bučio knygoje tenka dvejopas vaidmuo. Viena vertus, ji pateikiama iš esmės kaip teorinis žanrų romanizacijos kanonas. Kita vertus, kaip lietuvių romano tyrimo metodologija A. Bučo knygoje ji įgavo dogmatišką analogijos formą, jai buvo priskirta analizės, pagrįstos ne interpretacija, o prilyginimu, forma. Šis būdas leido A. Bučiui naudojantis Bachtino „didelio laiko“ terminų sistema ne tiek susieti lietuvių romaną su universalia „romano“ tendencija, kiek aktualinti tarybinį suvokimo kontekstą: išanalizuoti „vidinio monologo“ lietuvių tarybinį romano „artimiausią praeitį“ privedant ją iki „dabarties“ triumfavimo, taip pat nužymėti lietuvių romanistikos „numatomą (pageidaujamą) ateitį“ (kuri, reikia pripažinti, būtent tolesnės literatūros proceso plėtros perspektyvoje nepateisino prognozių). Atsakant į antrąjį klausimą, ar šiandien dar aktuali knyga „Romanas ir dabartis“, deja, tenka pripažinti, kad ne. Dėl istorinių priežasčių ir mokslinių aplinkybių joje buvo iškreiptas ar net prarastas ne tiktai Bachtino romano diskursas ir pačios teorijos „giluminis metaforiškumas“, bet ir aprašymo kalba, metodologiniai būdai. A. Bučio vartojami terminai knygos kontekste netenka gebėjimo kurti „specifiškai Bachtino prasminį įkūnijimą“ (L. Gogotišvili) ir juos reikia traktuoti remiantis tais tikslais, kuriuos sau kelia tarybinės literatūros tyrėjas, tad tampa akivaizdu, kad knyga, formaliai grindžiama Bachtino metodologija, pažeidžia ir pačią teoriją, taigi ir iškraipo minėto laikotarpio lietuvių literatūros istoriją.