We’ll Build in Sonnets Pretty Rooms: Revisiting Seventeenth-Century English Poetry

Santrauka

Visuomenės ir literatūros sąsajos ‒ akivaizdžios, jas iliustruoja ir septynioliktojo šimtmečio Anglijos poezija. Šiame straipsnyje nagrinėjami susiję literatūros meno ir politikos faktoriai, pradedant Petrarkos tradicija, kuri išpuoselėjo pelnytai išgarsėjusius sonetus ir karalienės Elžbietos eros sonetų sekvencijas, ir vėliau ‒ Džono Dono (John Donne) atstovaujamoje „metafizikų mokykloje“ bei poetų rojalistų (Cavalier), kurių žinomiausias yra Benas Džonsonas (Ben Jonson), kūryboje. Studijoje taip pat pateikiama kelių iškiliausių religinės (Džordžo Herberto (George Herbert), puritoniškosios (Džono Miltono (John Milton) ir laisvamaniškosios (Džono Vilmoto iš Ročesterio (John Wilmot, 2nd Earl of Rochester) poezijos atstovų pavyzdžių analizė, nepamirštant ir vertingosios moterų (Afros Ben (Aphra Behn), Margaretos Kavendiš (Margaret Cavendish) poezijos bei kūrybos tų poetų, kurie žinomi „dvarų eilėmis“, pasižyminčiomis gražia aprašomo gamtovaizdžio ir šlovinamų iškilių asmenybių bei mecenatų derme. Remiantis Džono Dono metafiziniu teiginiu „Sonetuose mes kursime gražią viešpatiją“, straipsnyje keliamas tikslas pateikti trumpą, bet išsamią XVII amžiaus Anglijos poezijos apžvalgą ir aptarti įvairų poezijos mokyklų bei srovių skirtingus požiūrius bei išraiškos būdus. Straipsnyje nuodugniai analizuojamos soneto atsiradimo ir vystymosi tendencijos Tomo Vajato (Thomas Wyatt), Henrio Hovardo (Henry Howard), Filipo Sidnio (Philip Sidney), Edmundo Spenserio (Edmund Spenser), Viljamo Šekspyro (William Shakespeare), Džono Dono, Džordžo Herberto ir Džono Miltono kūriniuose. Kaip ir straipsnio pavadinime cituojamoje metafizinėje idiomoje, akivaizdūs reikšmingiausi šių poezijos kūrinių retorikos bruožai ‒ įmantrios metaforos, „naujojo mokslo“ ir filosofijos susipynimas bei visuminis stiliaus sudėtingumas, kuriuo alsuoja šie išskirtiniai kūriniai. Straipsnyje nagrinėjama ir kitos poetų rojalistų plejados kūryba, kurie rašė trumpas ir tvarkingas eiles, sąmoningai vengdami perdėto intelektualumo ar semantinių įmantrybių – tai religinė poezija, nusipelnanti atidaus skaitymo, kadangi dauguma poetų visą dėmesį skyrė introspekcijai, nuoširdžiam dievybės išpažinimui ir krikščioniškojo tikėjimo skleidimui.
Kontrasto dėlei pateikiama ir laisvamaniškosios poezijos analizė. Ji gerokai pralenkia rojalistinės poezijos „Carpe Diem“ tematiką, siekdama apdainuoti ir dažnai šiurkštesnę moralę. Galiausiai, straipsnyje atskleidžiami ir moterų poečių bei rašytojų pasiekimai bei jų socialinis triumfas. Taigi, apžvelgiama visa ta poezija, kurioje kraštovaizdžio aprašymas efektyviausiai susipina su politikos ir visuomenės aktualijomis („dvarų eilės“).