The Concept of the Nation – The Shift of Paradigms

Santrauka

Straipsnyje nušviečiama, kaip keitėsi tautos ir tautiškumo sampratos paradigminiai bruožai nuo XVIII a. pab. – XX a. iki mūsų dienų. Vokiečių romantizmo ir klasikinės filosofijos, Apšvietos idėjos padėjo konceptualius, tradicine laikomos tautos sampratos pamatus, pagal kurią tautos yra žmonijos pirmapradės sandaros dalis. Prancūzijos didžiojoje revoliucijoje kilo politinės tautos idėja, teigianti, kad gyventojai, paklūstantys tiems patiems įstatymams, kalbantys ta pačia kalba sudaro tautą (naciją). Iro monarchinės daugiatautės imperijos, steigėsi modernios tautinės valstybės. Susiformavo du šio vyksmo variantai – „vakarietiškasis“ (prancūziškasis) – valstybė sukuria tautą ir „rytietiškasis“ (vokiškasis) – tauta sukuria valstybę, atitinkamai ir du teoriniai tautos ir valstybės santykio modeliai. XX amžiuje moksle vyrauja požiūris, kad svarbiausia tautos kaip pagrindinio istorijos subjekto iškilimo sąlyga buvo politiniai motyvai ir kultūriškai integruojančio spausdinto žodžio plitimas, vykęs feodalizmo irimo ir kapitalizmo kilimo laikotarpiu. Dėl politinių motyvų ir visuotinio raštingumo poveikio tautiškumas transformavosi į nacionalizmą kaip ypatingą patriotizmo formą. Kai kurie mokslininkai kuria teorijas, teigiančias, kad tautos yra sukuriamos ar net išrandamos kaip „įsivaizduojamos bendruomenės“. Straipsnyje kritiškai vertinami išdėstytų požiūrių argumentai.