Nepriklausomos reguliavimo institucijos: veiklos ypatumų ir vietos lietuvos viešojo administravimo institucijų sistemoje nustatymo galimybės

Santrauka

Kelis dešimtmečius iš eilės vyksta reguliavimo institucijų plėtra visame pasaulyje. Lietuvoje taip pat egzistuoja tokios institucijos, pvz., Lietuvos Bankas, Ryšių reguliavimo tarnyba, Konkurencijos taryba ir kt. Tačiau mūsų šalyje šioms institucijoms nėra taikomas joks jas apibrėžiantis terminas. Lietuvos mokslininkų straipsniuose šios įstaigos įvardijamos kitos Seimo formuojamos institucijos arba kontrolės funkcijas vykdančios institucijos, arba Lietuvos Respublikos Seimo sudarytos bei jam tiesiogiai atskaitingos institucijos, arba institucijos, atskaitingos ir atsakingos Seimui arba Respublikos Prezidentui, arba kiti centriniai subjektai. Oficialiame Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapyje šios institucijos yra įvardytos Seimui atskaitingomis institucijomis. Vakaruose šie terminai yra dar įvairesni, pavyzdžiui, quango, NDPB, EGO, SAO. Tačiau Vakarų mokslinėje literatūroje dažniausiai vartojamas nepriklausomos reguliavimo agentūros terminas (IRA – independent regulatory agency). Nepaisant organizacinės nepriklausomų reguliavimo institucijų įvairovės, Vakarų mokslininkai skiria bendrus bruožus, būdingus minėtoms institucijoms. Pirma, šioms institucijoms kompetencija suteikiama įstatymais, taip pat jos vykdo įstatymus. Antra, organizaciškai jos yra atskirtos nuo vykdomosios valdžios institucijų. Trečia, jų nariai neturi būti renkami ir jų vadovai negali būti renkami pareigūnai. Minėta, Lietuvoje įprasta jas vadinti Seimui atskaitingomis institucijomis, nors tokių institucijų sistema apima ir subjektus, kurie nėra laikytini viešojo administravimo subjektais (pvz., teisėsaugos, ikiteisminio tyrimo institucijos), taip pat ir reguliavimo subjektais (pvz., patariamosios institucijos arba kontrolės institucijos). Įdomu ir tai, jog reguliavimo funkcijas vykdo ir vykdomosios valdžios institucijų sistemai priklausantys subjektai. Tai apsunkina galimybes apibrėžti Lietuvos reguliavimo institucijų sistemą bei suvokti šių institucijų veiklos ypatumus. Nors Vakarų mokslininkai kartais abejoja, ar reguliavimo institucijos priklauso viešajam sektoriui, vadinamajam „pilkosios zonos“ sektoriui ar privačių interesų vyriausybės sektoriui, dauguma minėtų Lietuvos institucijų veikia viešojo administravimo sričių ribose, nes atlieka administracinį reglamentavimą, teikia administracines paslaugas, administruoja viešųjų paslaugų teikimą. Kokia pagrindinė priežastis atsirasti nepriklausomoms reguliavimo institucijoms ir kodėl politikai turėtų būti suinteresuoti jų steigimu? Pirmiausia, perduodami reguliavimo funkciją atskiroms institucijoms ir juose dirbantiems atitinkamos srities profesionalams, politikai padidina reguliavimo patikimumą. Antra, tokių institucijų nepriklausomumas neleidžia keistis reguliavimo politikai taip dažnai, kaip keičiasi politinė dauguma. Trečia, nepriklausomos reguliavimo institucijos, kaip teigia F. Gilardi, paplito tarptautiniu mastu, nes vienų institucijų steigimas vienoje šalyje skatina tokio paties statuso institucijų steigimą kitoje šalyje.