Tarptautinės jungtinės veiklos reglamentavimo perspektyvos

Santrauka

Tarptautinės jungtinės veiklos samprata nėra nusistovėjusi ir tai sukelia pagrindinę tarptautinio reglamentavimo galimybės problemą. Jungtinė veikla gali būti trijų formų: sutartinė jungtinė veikla, partnerystės jungtinė veikla bei bendra įmonė. Šios trys formos sudaro dvi jungtinės veiklos rūšis: sutartinę jungtinę veiklą bei jungtinę veiklą, turinčią organizacinę formą. Bet kuri iš šių jungtinės veiklos rūšių kartu gali būti ir investicijų teisės dalykas. Minėtas skirstymas lemia jungtinės veiklos reguliavimo pasidalijimą į sutarčių teisės, įmonių teisės bei investicijų teisės sritis. Dabartinis tarptautinis reglamentavimas yra neapibrėžtas, jungtinė veikla dažniausiai reguliuojama tik nacionaliniu lygmeniu. Augantis šios verslo formos populiarumas bei praktiniai aspektai lemia jungtinės veiklos tarptautinio reglamentavimo poreikį. Pagrindinėmis tarptautinio reglamentavimo prielaidomis galime laikyti esant: praktinį reglamentavimo poreikį, galimybę susitarti dėl reguliavimo dalyko ir apimties bei reguliavimo priemonių prieinamumą. Jungtinė veikla visiškai tenkina pirmąją prielaidą, tačiau neatitinka antrosios. Trečiosios prielaidos analizė leidžia daryti išvadą, jog tokia reglamentavimo priemonė kaip unifikavimas dar nėra galima nei tarptautiniu, nei Europos sąjungos lygmeniu, visų pirma dėl jungtinės veiklos sampratos skirtumų. Harmonizavimo priemonė Europos sąjungos lygmeniu galima tik tam tikrais aspektais; kadangi jungtinė veikla yra reikšminga verslo organizavimo forma, galima tikėtis ir tam tikrų reguliacinių priemonių, paralelių Europos Sąjungos bendrovių teisei. „Soft law“ reglamentavimas šiame kontekste yra labiausiai tikėtinas tiek tarptautiniu tiek Europos Sąjungos lygmeniu; jis padėtų pagrindus imperatyvesniam jungtinės veiklos reglamentavimui ateityje.