Menininkų socialinės garantijos Lietuvoje ir Europos Sąjungos valstybėse

Santrauka

Visi, vyresni nei 16 m., Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę draustis savanoriškuoju socialiniu draudimu. Yra dvi draudimo rūšys – savanoriškasis pensijų draudimas ir savanoriškasis socialinis draudimas ligos ir motinystės pašalpoms. Pensijų draudimo įmokos mokamos kas ketvirtį, o tų įmokų dydis yra 50 procentų bazinės pensijos; ligos ir motinystės įmokos mokamos ne rečia kaip kartą per ketvirtį, o įmokų dydis svyruoja nuo 10 iki 200 litų per mėnesį.
Problemiškos yra menininkų socialinės garantijos. Esmė yra tai, kad menininkų darbas gana specifiškas, jie negauna nuolatinių pajamų, labai neapibrėžtas jų darbo pobūdis darbo laiko, darbo vietos, darbo įrankių, galop ir pačios darbo sutarties požiūriu. Pvz., skulptorius gali dirbti savo namuose (dirbtuvėse) jam parankiu kūrybinio pakilimo metu (dieną arba naktį), naudodamasis savo įrankiais, o tas darbas gali trukti keletą metų. Atsiskaitoma už atliktą darbą gali būti tiek avansavimo būdu (jei yra užsakovas), tiek užbaigus darbą. Dėl šių ir daugelio kitų priežasčių menininko santykiai su „Sodros“ institucija gana keblūs (pvz., kiek mėnesių per metus jis dirba, koks darbo stažas, pajamos, įmokų periodiškumas ir t. t.). Taigi sunku spręsti menininkų apmokestinimo „Sodros“ mokesčiais administracines problemas. Net ir jas išsprendus, „Sodros“ ateities problemos lieka aktualios ir jų padariniai sunkiai prognozuojami – iškyla rimta užtarnautų pensijų visiems apdraustiesiems, o ypač menininkams, kurių teisinis statusas nėra griežtai apibrėžtas, realumo problema.
Straipsnyje nagrinėjama kitų Europos Sąjungos valstybių patirtis sprendžiant menininkų socialinių garantijų klausimus.