Lietuvos valstybės sandaros konstitucinis modelis

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto valstybės unitarinio sandaros modelio ypatumai. Pirmiausia autorius analizuoja unitarinės valstybės sandaros bruožus bei valstybės vieningumo principą. Unitarinę valstybės sandaros formos pasirinkimą lėmė istorinė Lietuvos valstybės patirtis. Pagal teritorinės struktūros pobūdį galima skirti dvi unitarinės valstybės sandaros porūšius: a) grynąją unitarinę valstybę ir b) unitarinę valstybę, turinčią autonominių intarpų.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuva yra grynoji unitarinė valstybė. Tai patvirtina tokių požymių visuma: Lietuvai būdinga viena konstitucija, viena teisės sistema, viena valstybės valdžios institucijų sistema, viena teismų organizacija, teritorijos suskirstymas į vienodą statusą turinčius administracinius vienetus, vieninga pilietybė, viena valstybinė kalba, vienas valstybės biudžetas. Šie požymiai leidžia identifikuoti grynąjį unitarizmą.
Grynosios unitarinės valstybės sandaros modelio konstitucinis įtvirtinimas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui, priimant įstatymus, susijusius su vietos valdymo ir savivaldos teisiniu reguliavimu, nuosekliai laikytis iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Konstitucijoje įtvirtintas valstybės sandaros modelis reiškia, kad Lietuvoje negali būti vidaus sienų, ypatingą autonominį statusą turinčių teritorijos dalių, kokios nors teritorijos gyventojų ar jų atstovų išskyrimo. Įstatymuose nustatydamas valstybės administracinę teritorinę struktūrą, vietos valdymo ir savivaldos organizavimą, vietos institucijų teises ir pareigas Seimas privalo užtikrinti, kad visoje Lietuvos teritorijoje galiotų toks pat teisinis reguliavimas, kad visur vienodai būtų gerbiama valstybinė kalba, kuri leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, kad nebūtų pažeistas piliečių lygiateisiškumo principas. Konstitucinio valstybės sandaros modelio tinkamą įgyvendinimą turi laiduoti visos viešosios valdžios institucijos (tiek valstybės, tiek savivaldos).
XX a. pabaigos–XXI a. pradžios istorija patvirtina tokio Lietuvos pasirinkimo teisingumą. Grynoji unitarinė valstybės sandaros forma stiprino Lietuvos pilietinės bendruomenės integraciją ir valstybingumą. Tolesnė modelio raidos kryptis turėtų būti sietina su decentralizacijos stiprinimu. Tai atitiktų daugelio Europos Sąjungos šalių vietos reikalų tvarkymo raidos bendrą kryptį.