Komunikaciniai teisės žinoti ir laisvės informuoti aspektai

Santrauka

Aptariant komunikacinius informavimo teisės aspektus, juos galima sieti su svarbiausiomis komunikacijos tyrimo tradicijomis – semiotika ir vadinamąja „proceso“ mokykla. Tai leistų skirti kiekybinius ir kokybinius informavimo laisvės principus bei kurti savotišką koordinačių sistemą, kurioje ir analizuojami bei vertinami bandymai riboti žiniasklaidos laisvę. Atrodo, kad, vadinamojoje idėjų rinkoje pasikliaujant kiekybiniais informacijos laisvės principais, sunyksta kokybinių visuomenės informavimo principų svarba, pažeidžiama trapi pusiausvyra tarp teisės žinoti bei laisvės informuoti. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, kas idėjų rinkoje laiduos vartotojo teisę gauti kokybiškas žinias. Demokratinė tradicija smerkia bet kokius cenzūros bandymus. Ar kintantis žiniasklaidos vaidmuo ir vieta šiuolaikinėje visuomenėje nereikalauja plėsti žiniasklaidos laisvės sampratos, kalbėti ne tik apie žodžio, informavimo laisvę, bet ir apie teisės žinoti išsaugojimą? Kadangi praktikoje teisė žinoti dažniausiai yra pasyvi, o laisvė informuoti – aktyvi, visuomenės teisė žinoti dažnai individualizuojama iki atskiro asmens teisės, o laisvė informuoti, atvirkščiai, – dažniausiai institucionalizuojama iki grupinės, partinės, korporacinės ir pan. laisvės. Tokiame kontekste siūloma institucinės žiniasklaidos laisvės koncepcija remiasi silpnesniojo gynimo nuo stipresniojo prielaida.