Sąvoka „darbuotojas“ pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 str.

Santrauka

Šiame straipsnyje autorė siekia atskleisti „darbuotojo“, kaip laisvo darbuotojų judėjimo teisės subjekto, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 straipsnį (anksčiau Europos Bendrijos steigimo sutarties 39 str.), sąvoką. Šiuo tikslu yra analizuojami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nustatyti trys objektyvūs „darbuotojo“ sąvokos elementai: (1) darbinės veiklos atlikimo, 2) pavaldumo santykių, ir (3) atlygintinumo. Pažymėtina, kad nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismas bandė atskirose bylose patikslinti šiuos elementus, tačiau iki šiol kyla nemažai neaiškumų, nustatant vieno arba kito elemento turinį. Siekiant nustatyti darbo veiklos atlikimo elemento turinį straipsnyje analizuojamas „efektyvios ir tikros“ minėtos veiklos reikalavimas, taip pat keliamas klausimas dėl asmenų, įdarbintų pagal specialiąsias reintegravimo į visuomenę programas bei atliekančių profesinę praktiką, pripažinimo darbuotojais. Atskleidžiant pavaldumo santykių elemento turinį iš esmės yra analizuojamas nesavarankiškai ir savarankiškai dirbančių asmenų atribojimo klausimas, išskiriant bendrovės vadovaujančio personalo priskyrimo (ar nepriskyrimo) Sutarties dėl Europos Sąjungos (toliau tekste – ES) veikimo 45 straipsnio taikymo sričiai problemą. Atskleidžiant atlygintinumo elemento turinį siekiama nustatyti, ar atlyginimo dydis, ypač tuomet, kai jis yra mažesnis už valstybėje nustatytą minimalų gyvenimo lygį, gali lemti darbuotojo statuso pripažinimą.