Konstruojant žmogaus laisvę: Pabėgėlių konvencija ir įtakos tinklai

Santrauka

1948    m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija    numatė minimalius standartus, kuriais turėtų būti grindžiamas visų žmonių gyvenimas. Dokumentas rėmėsi prielaida, kad egzistuoja tam tikro lygio laisvė, kuri būtina žmogui gyvenant bet kur – ir Jungtinės Tautos    tikėjosi, kad 1951 m. Konvencija dėl pabėgėlių statuso    bei jos    1967 m. Protokolas suteiks galimybę asmenims ginti šią laisvę, jei jai iškils grėsmė. Bet galima sakyti, kad prieglobsčio prašytojai yra „sukonstruoti“: jų gyvenimas nebūtinai yra grindžiamas standartais, kuriuos Jungtinių Tautų žmogaus teisių dokumentai įvardija    žmogaus    teisėmis, tačiau remiasi tuo, kas, priimančios valstybės manymu, laikoma žmogiška. Dalis prieglobsčio prašytojų turi ne žmogaus teises, bet „sukonstruotas“ teises. Nors žmonės gali pripažinti norą ginti žmogaus teises, atsižvelgdami, kad jos priklauso visiems    žmonėms, tai dažnai konfrontuoja su valstybių interesais užtikrinant    žmogaus    teisių apsaugą.