Užduoties sprendimo teorijos taikymai, modeliuojant socialinius reiškinius (straipsnis anglų kalba)

Santrauka

Straipsnyje apžvelgiamos užduoties sprendimo teorijos (IRT – Item Response Theory) galimybės, modeliuojant socialinius reiškinius, jos privalumai bei trūkumai, palyginti su klasikinės testų teorijos ir matematinės statistikos metodais. Aptariama IRT taikymo socialiniuose moksluose specifika. Pristatomas IRT apibendrinimas, kai klausimo charakteristinė funkcija aproksimuojama ne vien logistinėmis funkcijomis, bet ir funkcijomis iš kitų plačių parametrinių funkcijų klasių: arkkotangento, atkarpomis tiesinių, dviejų parabolių segmentų funkcijų. Aprašoma klausimo charakteristinės funkcijos kalibravimo – geriausios aproksimuojančios funkcijos parinkimo ir parametrų apskaičiavimo – procedūra. Iš platesnių funkcijų klasių parinkus klausimo charakteristinės funkcijos modelį, galima geriau pritaikyti formalų modelį stebimiems duomenims. Nagrinėjamas IRT taikymo, matuojant aplinkos sveikatingumo indeksą (Environmental Performance Index – EPI), pavyzdys. Iš šį indeksą formuojančių 25 indikatorių, išmatuotų 163 pasaulio šalims, buvo pasirinkti 9 informatyviausi. Šiems indikatoriams pritaikyta autorių pasiūlyta modeliavimo technologija, praplečiant empirinių duomenų aproksimavimui naudojamų funkcijų klasę. Mišrusis modelis pasirodė informatyvesnis, palyginti su IRT modeliu. Apskaičiuotos testo informacijos funkcijos reikšmės, esant pasiūlytam mišriam modeliui, buvo aukštesnės nei dviejų parametrų logistinio modelio atveju. Ryšiui tarp dviejų EPI įverčių – bazinio, apskaičiuoto kaip svertinė 25 indikatorių suma, ir bendrojo testo balo – nustatyti buvo apskaičiuoti Kendalo ir Spearmano ranginės koreliacijos koeficientai skirtingoms testo klausimų skaičiaus reikšmėms. Visais atvejais buvo gautos gana aukštos koreliacijos koeficientų reikšmės. Koreliacijos koeficientai buvo reikšmingi esant reikšmingumo lygmeniui 0,05. Parodyta, kad, remiantis daug mažesniu informacijos kiekiu, nauja metodika leidžia atlikti pakankamai tikslų objektų norminį vertinimą pagal tiesiogiai neišmatuojamo latentinio kintamojo reikšmes.