Būties, amžinybės ir laiko sąvokų prasmės kaita moderniojoje scholastikoje (straipsnis prancūzų kalba)

Santrauka

Tomo Akviniečio būties metafizikos šerdis – buvimo akto (actus essendi) ir esmės kiekvienoje būtybėje reali perskyra. Tik šios metafizikos kontekste įmanoma suvokti Akviniečio vartojamų amžinybės ir laiko sąvokų prasmę. Dunsas Skotas būtį suvokia kitaip: būties sąvoka jam yra vienareikšmė, kitaip tariant, jos prasmė nekinta priklausomai nuo to, ar būtis yra priskiriama Dievui ar sukurtajai būtybei. Taip Dievo pažinimas tampa esą iš principo įmanomas racionaliajam žmogaus protui: kaip pažįstame bet kokią būtybę, taip galėtume pažinti ir Dievą, jeigu tik mūsų protas būtų pakankamai stiprus. Tomo Akviniečio tvirtinimo apie principinį Dievo nepažinumą žmogaus racionalumui čia nebelieka. Jau XIV a. pradžioje Tomo Akviniečio pasekėjai pamiršta arba atvirai kritikuoja jų mokytojo teigtą buvimo akto ir esmės perskyros realumą ir linksta link Dunso Skoto būties vienareikšmiškumo tvirtinimo. Taip pačios būties ir netgi Dievo pažinimas yra įspraudžiamas į žmogaus ratio taisykles: vyksta būties sąvokos racionalizacija. Priežastingumo dėsnį, kurį pats Akvinietis taikė tik sukurtųjų būtybių terpėje, modernieji scholastai įveda į dieviškosios būties lygmenį, lyg Dievą būtų galima traktuoti kaip galutinę priežastį pagal tą pačią priežastingumo sąvokos reikšmę, kurią aptinkame sukurtajame pasaulyje. Dievas tampa Causa sui. Tai sąvoka fantomas, plačiai vartojama moderniųjų scholastų, bet visiškai svetima Tomui Akviniečiui. Pati modernioji scholastika čia, galima sakyti, susilieja su bendra postdekartiškąja Europos metafizika, ypač leibniziškojoje jos versijoje.