Elektroninių atpažinties priemonių plėtra viešajame Lietuvos sektoriuje: realybė, paklausa ir ateitis

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamas elektroninės atpažinties, elektroninio tapatumo nustatymo, elektroninio parašo ir su tuo susijusios patikimumo užtikrinimo paslaugos (EANPP) diegimas, kurį vykdo viešasis Lietuvos sektorius. Šių sprendimų diegimas turi būti siejamas su pridėtine verte, kuri suteikiama viešųjų e. paslaugų teikimo platformai, nes dauguma elektroninės valdžios plėtros modelių yra susiję su paslaugos perdavimo galimybe naudojant IRT technologijas. Svarbu yra įvardinti silpniausias grandis, kurios sudaro kliūtis tolesnei elektroninės atpažinties bei elektroninio tapatumo nustatymo plėtrai Lietuvos viešajame sektoriuje.
Apžvelgiamas elektroninio parašo naudojimas uždarose ir atvirose sistemose, taip pat akcentuojami simetrinio ir asimetrinio kodavimo sprendimai, kurie lemia elektroninio parašo technologinį, funkcionalumo, saugos, rizikos ir kaštų lygį. Vertinama elektroninio parašo plėtra, susijusi su teisiniais, strateginiais, organizaciniais ir praktiniais diegimo aspektais, už kuriuos yra atsakingas viešasis sektorius. Lietuvoje elektroninio parašo diegimą neigiamai veikia horizontalus informacinės visuomenės politikos diegimo pobūdis, kai nebuvo numatyta institucija, prižiūrinti šios srities projektų vertikalų diegimą.
Straipsnyje aptariami sėkmingai panaudoti elektroninio parašo sprendimai, kuriuos įgyvendinus teikiamos aukščiausio brandos lygio viešosios elektroninės paslaugos (SODRA, Registrų centras, Viešųjų pirkimų tarnyba, Valstybinė mokesčių inspekcija ir kt.). IRT panaudojimo elektroninei atpažinčiai vertė suvokiama kaip sprendimo pridėtinė vertė, kurią interpretuoja technologijos naudotojas, atsižvelgdamas į technologijos suteikiamą naudą – efektyvesnę organizacijos veiklą.
Atsižvelgiant į Europos Sąjungos tarpvalstybinių paslaugų perspektyvą, taip pat pristatomas elektroninio parašo ir su tuo susijusios patikimumo užtikrinimo paslaugos įgyvendinimo modelis, kuris galėtų užtikrinti efektyvesnį šių sprendimų diegimą Lietuvoje.
Išvados: a) Lietuvos viešasis sektorius koncentravosi ties sudėtingiausio lygio elektroninio parašo su kvalifikuotu sertifikatu diegimu, o tai reikalauja papildomų strateginių ir vadybinių sprendimų; b) Analizė parodė, kad sudėtingiausio lygio elektroninio parašo sprendimų diegimas Lietuvoje kol kas ne iki galo pasiteisino; c) Atsižvelgiant į tarpvalstybinių viešųjų elektroninių paslaugų kontekstą tikėtina, kad tik elektroninis parašas su kvalifikuotu sertifikatu užtikrins atvirų sistemų ateities poreikius, tačiau tokių technologinių sprendimų diegimas reikalaus ir organizacinių pokyčių.