plugins.themes.bootstrap3.article.main67bb85fe383f3

Olga Navickienė Aleksandras Krylovas

Santrauka

Šiame darbe taikant edukometrinius metodus analizuojami šešių skirtingų dėstytojų, vertinančių studentų darbą taikomosios matematikos ir kiekybinių metodų dalyko praktinių užsiėmimų metu, subjektyvumo įtaka galutiniam studentų žinių vertinimo rezultatui. Studentų žinios vertinamos pagal kaupiamojo balo sistemą. Galutinį įvertį sudaro: pirmas ir antras testai po 35 %; darbas praktinių užsiėmimų metu – 30 %, t. y. 3 balai dešimties balų vertinimo sistema. Šis tyrimas buvo atliktas po dviejų semestro mėnesių, t. y. po 12 praktinių užsiėmimų, ir po keturių semestro mėnesių – po kitų 10 praktinių užsiėmimų. Studentai laikė pirmą ir antrą testus, prieš kuriuos pratybų dėstytojai buvo įvertinę pažymiu dešimties balų sistema kiekvieno studento darbą pratybų metu. Kiekvienas pratybų dėstytojas savo nuožiūra organizavo studentų darbą praktinių užsiėmimų metu. Dėstytojų vertinimai lyginami su 20 klausimų uždarojo testo laikymo rezultatais. Testai turi išlygiagretintus užduočių variantus, t. y. kiekvienas studentas gauna skirtingą, bet lygiavertį variantą. Šio tyrimo teorinis ir praktinis tikslas yra sukonstruoti studentų praktinių užsiėmimų vertinimo kokybės integralinį kriterijų, kuris rodo, ar dėstytojai tinkamai parinko vertinimo metodikas. Kriterijui konstruoti naudojami įvairių autorių tyrimais pagrįsti didaktinių matavimų matematiniai modeliai, kurie sudaro integralinį kriterijų. Kriterijus tikrinamas autorių atliktu edukologiniu eksperimentu. Dėstytojų vertinimo metodikos lyginamos remiantis trimis indikatoriais, priklausančiais nuo įverčiais teikiamos informacijos kiekio, nuo skirtumo tarp dėstytojo ir testo įverčių, ir nuo koreliacijos koeficientų tarp pastarųjų dydžių. Kiekvienas iš šių indikatorių įgyja tuo didesnę reikšmę, kuo geriau suderinti dėstytojo ir testo vertinimai. Indikatoriai yra bedimensiniai dydžiai, įgyjantys reikšmes nuo 0 iki 100, ir traktuojami kaip tam tikri ranginiai dydžiai, su kuriais aritmetiniai veiksmai neatliekami. Apskaičiuotos indikatorių reikšmės lyginamos ne tarpusavyje, o su reikšmėmis, apskaičiuotomis visoms studentų grupėms. Taigi kiekvienam dėstytojui priskiriamas vienas iš keturių pliusų ir minusų rinkinys: (+ + +), (+ + –), (+ – –), (– – –). Pirmuoju atveju dėstytojo vertinimo sistema laikoma geruoju pavyzdžiu, o ketvirtuoju – dėstytojo vertinimo sistemą reikia kritiškai peržiūrėti. Antruoju ir trečiuoju atvejais nėra pakankamo pagrindo teigti, kad vertinimas smarkiai skiriasi nuo vidutinių reikšmių. Sukonstruotas kriterijus išbandytas vertinant taikomosios matematikos dalyko pratybų dėstytojų vertinimo kokybę. Parodyta, kad dėstytojai tinkamai parinko vertinimo metodikas. Taip pat buvo bandoma modifikuoti šį kriterijų, bet geresnių rezultatų negauta. Sukonstruotas vertinimo kriterijus yra universalus: jis nepriklauso nuo dėstomojo dalyko, taikomas atskiroms grupėms, srautams arba dėstytojams. Jis priklauso nuo trijų apskaičiuojamų indikatorių, kurie yra savaime įdomios statistikos ir galėtų būti naujų empirinių tyrimų objektu.

plugins.themes.bootstrap3.article.details67bb85fe3ccea

Skyrius
Mokslo straipsnis