Socialinių darbuotojų profesinės veiklos motyvacijos veiksniai

Santrauka

Pastarųjų metų socialinė, moralinė ir ekonominė krizė Lietuvoje paveikė socialinių darbuotojų darbo sąlygas, kintantys visuomenės poreikiai kelia nemažai iššūkių, reikalauja keisti mąstymą, įgyti naujų įgūdžių, išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Straipsnyje analizuojami pagrindiniai profesinės veiklos motyvacijos veiksniai: socialinių darbuotojų darbo užmokesčio ir skatinimo adekvatumas, palyginami biudžetinių socialinių įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumo ir kokybės užtikrinimo strategijų skirtumai, nagrinėjama socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo perspektyva, darbo aplinkos mikroklimato įtaka motyvacijai.
Socialinių darbuotojų apklausos duomenys atskleidė svarbiausius motyvacijos veiksnius: didžiausią nepasitenkinimą kelia neadekvatus darbo užmokestis, socialinio saugumo stoka, įtemptas darbas, nepakankamos galimybės kelti kvalifikaciją. Tačiau nevyriausybinių organizacijų socialiniai darbuotojai yra labiau patenkinti darbo organizavimu ir vadovavimu, bendradarbiavimu bei komandiniu darbu, jiems daugiau suteikiama savarankiškumo ir atsakomybės nei biudžetinių įstaigų socialiniams darbuotojams (Grunt, 2009).
Analizuojant veiklos motyvacijos problemų turinį buvo atskleista būtinybė taikyti superviziją, kaip galimą efektyvų pagalbos būdą. Analizuojamos vadovo (organizacijos) veiklos optimizavimo galimybės, taikant administracinę superviziją, mokomosios supervizijos įtaka socialinio darbuotojo kompetencijų, asmeninio tobulėjimo plėtrai, organizacijos darbo aplinkos ir neformalaus bendravimo svarba, taikant palaikomąją superviziją (Laucytė, 2009). Taikant socialiniame darbe superviziją padidėtų socialinių darbuotojų veiklos motyvacija, taip būtų gerinama ne tik socialinių paslaugų teikimo, bet ir pačių socialinių darbuotojų gyvenimo kokybė.