Vaiko minimalios priežiūros įgyvendinimas savivaldos ir instituciniu lygmenimis

Santrauka

Įgyvendinant nepilnamečių justicijos programą, 2008 m. sausio 1d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas (Valstybės žinios. 2007, Nr. 80-3214) įteisino minimalios ir vidutinės priežiūros skyrimo tvarką vaikui, turinčiam elgesio problemų bei linkusiam nusikalsti. Įstatymas nustato vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros principus, priemones, šių priemonių skyrimo, pratęsimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką, taip pat vaiko vidutinės priežiūros priemonės taikymo vaikų socializacijos centruose nuostatas. Nors už minimalios priežiūros priemonių įgyvendinimą ir koordinavimą dažniausiai atsakomybė tenka mokyklų specialistams, tačiau teikiamos pagalbos priemonės, pagalbos veiksmingumas nacionaliniu lygiu nėra sistemingai analizuojamas. Straipsnyje nagrinėjama prevencinio darbo grupių veikla mokyklose ir savivaldybėse, įgyvendinant vaiko minimalią priežiūrą: pirmojoje straipsnio dalyje pateikiama vaiko minimalios priežiūros samprata ir ją įgyvendinančių institucijų atsakomybės; antrojoje – analizuojami įstatymo įgyvendinimo trikdžiai bei numatomos galimos priemonės efektyvesnei prevencinio darbo grupių savivaldybėse ir mokyklose veiklai. Straipsnyje remiamasi: socialinių tinklų kūrimo koncepcija (Wijk, Van Den Bosch, Volberda, 2003; Darling- Hammondas, Laughlinas, 1995), iškeliančia socialinių tinklų svarbą kiekvienam ugdymosi proceso dalyviui; sisteminiu požiūriu, kuriuo remiantis asmuo gali vystytis ir tobulėti tik sąveikaudamas su aplinka, esant abipusei priklausomybei ir dermei (Payne, 2000); ekologiniu modeliu, orientuotu skatinti grupių funkcionavimą, organizacines struktūras, socialinį tinklą bei fizinę aplinką (Germain, Gitteman, 1980; Berns, 2009).