Vaikai kaip tyrimo dalyviai: pasitikėjimo ribos ir tyrėjo etika
plugins.themes.bootstrap3.article.main6742de5f4aea1
Santrauka
Straipsnyje analizuojama vaikystės tyrimų situacija, apibūdinamos joje vyraujančios pažiūros į vaiką, vaikystę ir tyrimo metodologiją. Atskleidžiama diskusijos (kas turi būti pagrindiniai tiriamieji – vaikai ar suaugusieji?) metodologinė esmė. Protekcionuojama tų tyrėjų, kurie teigia, jog pagrindiniai tyrimo dalyviai yra vaikai, nuomonė. Kartu aiškinama, kuo vaikas(-i) yra ypatingi kaip tiriamieji. Pasitelkiamos vaikų psichosocialinės bei kultūrinės charakteristikos, kurios yra svarbios tyrėjui, pasirenkant kiekybinius ar kokybinius tyrimo metodus. Nurodomos pasitikėjimo vaikais kaip tiriamaisiais ribos. Atskleidžiami tyrimo etikos bruožai, kuriuos lemia tyrėjo pažiūros į vaiko(-ų) statusą. Aiškinama tyrėjo atsakomybės, kaip suaugusiųjų pasaulio ir jos kultūros atstovo, esmė. Nurodoma, jog jis vaikystės tyrimuose reprezentuoja santykių su vaikais tipą, būdingą tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Akcentuojama vaikystės tyrėjo misija – atskleisti visuomenei nežinomas, nepažįstamas, o todėl ir kartais nuvertinamas vaikų pasaulio sociokultūrines ypatybes bei problemas. Siūloma tyrėjams atsakingai elgtis su tyrimų rezultatais, jų interpretacijomis bei apibendrinimais, nes jais galima paveikti vaikų gyvenimą ir jų problemų spendimus.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6742de5f4d594
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų 4.0 Unported licencija.
Autorių teisės ir leidybos teisės priklauso Mykolo Romerio universitetui.