JAUNUOLIŲ, LEIDŽIANČIŲ LAIKĄ GATVĖJE, PAVEIKSLAS IR JŲ ELGESIO KRIZES SĄLYGOJANTYS VEIKSNIAI

Santrauka

Gatvės socialinio darbo tikslas – užkirsti kelią jaunų žmonių išstūmimo ir (ar) pasitraukimo iš visuomenės procesui, mažinti jų socialinę atskirtį ir, pasinaudojant bendruomeniniais ištekliais, siekti jų integracijos, tačiau tai įmanoma tik gerai pažįstant gatvėje laiką leidžiančius jaunuolius. Tyrimo objektas: jaunuolių, leidžiančių laiką gatvėje, paveikslas ir jų norą leisti laiką gatvėje sąlygojantys veiksniai. Straipsnio tikslas – atskleisti jaunuolių, leidžiančiais laiką gatvėje, paveikslą, išskiriant jų elgesį sąlygojančius veiksnius. Uždaviniai: 1) teoriškai pagrįsti paauglystės raidos sunkumų ir nesėkmingai išgyventų krizių sąlygotus jaunuolių elgsenos pokyčius, 2) atskleisti jaunuolio, leidžiančio laiką gatvėje, paveikslą, remiantis socialinių darbuotojų patirtimi. Tyrimo metodai: teoriniai – mokslinės literatūros ir dokumentų analizė; empiriniai – pusiau struktūruoto interviu ir turinio (content) analizės metodai. Tyrime dalyvavo 5 socialiniai darbuotojai, dirbantys su gatvės jaunimu.
Krizinių išgyvenimų pasekmės priklauso nuo to, kiek jaunas žmogus yra subrendęs ir kokią jis turi galimybę gauti pagalbą iš aplinkos ir kiek ta pagalba jis pasinaudoja. Paauglystės raidos sunkumai ir nesėkmingai išgyventos krizės sąlygoja jaunuolių elgsenos pokyčius, žmogus įgyja įvairių psichologinių ir socialinių problemų: tampa užsidariusiu, nepasitikinčiu, tikslo neturinčiu asmeniu, atsiriboja nuo visuomenės, draugų, vengia bet kokios pagalbos, jam gali kilti minčių apie savižudybę. Socialinių įgūdžių stoka ir negebėjimas supančios aplinkos ir sudaromų galimybių vertinti adekvačiai, sąlygoja jaunuolio socialinių ryšių su aplinka praradimą. Tuo pačiu, jaunas žmogus nebepritampa prie egzistuojančios struktūrizuotos veiklos, negeba kokybiškai funkcionuoti, jį užvaldo sumaištis, dėl to jaunuoliai renkasi gatvę, kaip perspektyvą siekiant atrasti pusiausvyrą tarp asmenybės ir jį supančios socialinės aplinkos.
Empiriniu tyrimu atskleista, kad jauni žmonės, leidžiantys laiką gatvėje, tai jaunuoliai gyvenantys šeimoje, bet nėra jose suprasti, palaikomi, jų komplikuoti arba nutrūkę santykiai su draugais (bendraklasiais) ir su institucijomis, gatvėje jaučiasi geriau negu šeimoje, mokykloje, ar kitoje institucijoje; jie linkę pažeidinėti visuomenei priimtinas normas ir (ar) nusikalsti ar jau esantys probacijoje arba atliekantys bausmę, geriausiai besijaučiantys gatvėje su savo „chebra“, dalis jų turi priklausomybių nuo legalių ir/ar nelegalių narkotinių medžiagų bei turintys emocinę priklausomybę nuo „chebros“, ir visi jie neturintys savo identiteto bet ieškantys savęs.