EPILEPSIJOS KAIP LĖTINĖS LIGOS APIBRĖŽTIS SOCIOLOGINĖJE PERSPEKTYVOJE
plugins.themes.bootstrap3.article.main6684fcffa955f
Santrauka
Funkcionalizmo ir simbolinės sąveikos teorijos kaip klasikinės sociologinės paradigmos padėjo pagrindus sveikatos sociologijos studijoms. Šio straipsnio tikslas - atskleisti epilepsijos kaip lėtinės ligos apibrėžtis klasikinėse sociologinėse perspektyvose. Tikslo atskleidimui naudojama mokslinių šaltinių analizė.
Klasikinės sociologinės paradigmos sveikatą interpretuoja kaip pusiausvyrą, o ligą – kaip tos pusiausvyros pažeidimą. Tyrėjų dėmesio centre yra sergančiojo pakitęs socialinis vaidmuo, asmens ir visuomenės reakcija į naująjį vaidmenį, jo pri(si)skyrimas, atmetimas ar priėmimas, stigmatizavimas ligos, lėtinės ligos ar negalios atvejais. Sociologų pasirinktas būdas ligos patirčiai suprasti traktuotinas kaip įvairiapusiškas bandymas atskleisti ligai priskiriamas interpretacijas ir jų įtaką socialiniam sergančiųjų gyvenimui. Bendrame sveikatos ir ligos kontekste lėtinių ligų analizė išskiriama kaip specifinis tyrimo objektas. Epilepsija, kaip viena iš lėtinių ligų, klasikinių sociologinių perspektyvų kontekste aptariama per jos įtaką socialinių vaidmenų pokyčiams, visuomenės vaidmenį epilepsija sergančiojo identiteto formavimuisi, etikečių priskyrimą ir stigmatizavimą. Svarbiausi klausimai epilepsija sergantiems žmonėms kyla socialiniame gyvenime: kaip valdyti priepuolius; kaip priepuoliai gali paveikti jų gebėjimą susirasti darbą ir jį išlaikyti, ar kaip jiems būti sėkmingais švietimo sistemoje. Jie nori žinoti, ką priepuoliai gali reikšti jų socialiniam gyvenimui, santuokai, šeimai, vaisingumui, savarankiškumui. Straipsnyje analizuojama, kaip suteikiamos simbolinės prasmės epilepsijai bei kokias socialines pasekmes sukelia ši liga. Tiek sergantis asmuo, tiek visuomenė suteikia tokias simbolines prasmes šiai ligai, kurios palaiko ir įtvirtina stigmatizuojantį požiūrį ir elgesį sergančiojo atžvilgiu. Tai sustiprina neigiamas socialines epilepsijos pasekmes, ribojant esančias ir naujai kuriamas socialines sąveikas, pilnavertį sergančiųjų epilepsija įsitraukimą į visuomenę. Sergant epilepsija stokojama sąmoningo subjektyvaus ligos išgyvenimo patirties dėl sunkiai prognozuojamų ligos simptomų, susijusių su sąmoningumo apribojimais, ir dėl į sergančiojo savimonės identitetą įimamos „svetimos“ ligos išgyvenimo patirties destruktyvaus poveikio.
Klasikinės sociologinės paradigmos sveikatą interpretuoja kaip pusiausvyrą, o ligą – kaip tos pusiausvyros pažeidimą. Tyrėjų dėmesio centre yra sergančiojo pakitęs socialinis vaidmuo, asmens ir visuomenės reakcija į naująjį vaidmenį, jo pri(si)skyrimas, atmetimas ar priėmimas, stigmatizavimas ligos, lėtinės ligos ar negalios atvejais. Sociologų pasirinktas būdas ligos patirčiai suprasti traktuotinas kaip įvairiapusiškas bandymas atskleisti ligai priskiriamas interpretacijas ir jų įtaką socialiniam sergančiųjų gyvenimui. Bendrame sveikatos ir ligos kontekste lėtinių ligų analizė išskiriama kaip specifinis tyrimo objektas. Epilepsija, kaip viena iš lėtinių ligų, klasikinių sociologinių perspektyvų kontekste aptariama per jos įtaką socialinių vaidmenų pokyčiams, visuomenės vaidmenį epilepsija sergančiojo identiteto formavimuisi, etikečių priskyrimą ir stigmatizavimą. Svarbiausi klausimai epilepsija sergantiems žmonėms kyla socialiniame gyvenime: kaip valdyti priepuolius; kaip priepuoliai gali paveikti jų gebėjimą susirasti darbą ir jį išlaikyti, ar kaip jiems būti sėkmingais švietimo sistemoje. Jie nori žinoti, ką priepuoliai gali reikšti jų socialiniam gyvenimui, santuokai, šeimai, vaisingumui, savarankiškumui. Straipsnyje analizuojama, kaip suteikiamos simbolinės prasmės epilepsijai bei kokias socialines pasekmes sukelia ši liga. Tiek sergantis asmuo, tiek visuomenė suteikia tokias simbolines prasmes šiai ligai, kurios palaiko ir įtvirtina stigmatizuojantį požiūrį ir elgesį sergančiojo atžvilgiu. Tai sustiprina neigiamas socialines epilepsijos pasekmes, ribojant esančias ir naujai kuriamas socialines sąveikas, pilnavertį sergančiųjų epilepsija įsitraukimą į visuomenę. Sergant epilepsija stokojama sąmoningo subjektyvaus ligos išgyvenimo patirties dėl sunkiai prognozuojamų ligos simptomų, susijusių su sąmoningumo apribojimais, ir dėl į sergančiojo savimonės identitetą įimamos „svetimos“ ligos išgyvenimo patirties destruktyvaus poveikio.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6684fcffaaf47
Skyrius
Sociologija
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų 4.0 Unported licencija.
Autorių teisės ir leidybos teisės priklauso Mykolo Romerio universitetui.
