Imigracijos iššūkiai ir galimos reakcijos į „kitus“

Santrauka

Daugelis Vakarų Europos valstybių pasiekė demografinės raidos etapą, kuris yra įvardijamas kaip trečiasis demografinis perėjimas – kai mažas gimstamumas neužtikrina kartų kaitos, imigracija tampa svarbiausiu demografinės pusiausvyros palaikymo bei gyventojų skaičiaus augimo veiksniu. Dėl šių priežasčių keičiasi visuomenių etninė sudėtis, jose gausėja kitataučių – gyventojų prognozės rodo, kad šie procesai ateityje dar labiau suintensyvės.
Skirtingų kultūrų žmonių buvimas tam tikroje geografinėje erdvėje teorinėje literatūroje yra apibrėžiamas „multikultūralizmo“ sąvoka (André, 2007). Apie šį reiškinį šiandien yra plačiai diskutuojama ne tik teoriniame, bet ir viešajame diskurse, keliant klausimą, ar atvykėliai (imigrantai) gali sugyventi su vietiniais gyventojais ir visavertiškai prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo, ar apskritai žmonių prigimtis leidžia priimti „kitus“, t. y. tuos, kurie skiriasi savo kultūra, mentalitetu ir istorine patirtimi. Galimų reakcijų į „kitus“ suvokimo lygis gali lemti, ar multikultūralizmo reiškinys taps prielaida tolesnei šalių kultūros ir ekonomikos pažangai, ar, priešingai, bus socialinių konfliktų priežastimi. Straipsnio tikslas yra, remiantis demografinių tendencijų analize, įvertinti etninių pokyčių tikimybę Lietuvoje, aptarti visuomenės nuostatas imigrantų (kaip „kitų“/„nepažįstamųjų“/„keistų“) atžvilgiu ir teorines reakcijų į multikultūralizmo raišką interpretacijas. Siekiant iškeltų tikslų, yra nagrinėjami pirminiai Eurostato ir Lietuvos statistikos departamento duomenys bei antriniai šaltiniai, pristatomi tarptautinių ir šalyje vykdytų sociologinių tyrimų rezultatai, aptariami prigimtinės ir politinės reakcijos į žmonijos nehomogeniškumą teoriniai aiškinimai šiuolaikinių užsienio autorių darbuose.
Apibendrinant daroma išvada, kad Lietuvoje dėl susiklosčiusios demografinės padėties yra neišvengiama kalbėti apie imigracijos padidėjimo galimybes, ir tai taps dideliu iššūkiu šaliai, kuri tiek per tarptautinių, tiek per lietuvių tyrimų duomenis atskleidžia priešišką nusiteikimą imigrantų atžvilgiu. Tai aktualizuoja naujo platesnio požiūrio į patriotizmą svarbą – svarbu nesutapatinti patriotizmo tik su priklausymu etninei-istorinei bendruomenei ir suvokti, kad prielaidos sugyvenimui su „kitais“ ir harmoningai įvairių visuomenės grupių koegzistencijai formuojasi kartu su demokratijos plėtra visuomenėje.